2013, January 24
Autorius: Tadas Kazakevičius
Edna Lilian Child Tinegate gimė 1922 metais Westhamo rajone, Londono mieste. Augant šiek tiek kitokiu tempu ir aplinkybėmis, nei daugelis kitų to meto vaikų, Edna nežinia ar kada būtų pagalvojusi, kad vieną dieną atstovaus savo šaliai kaip Olimpinė atletė jau daugiau nei prieš pusę amžiaus vykusiose Olimpinėse žaidynėse 1948 metais Londone.
Nors jai jau 89-eri ir sveikata jau nebe ta, kokia buvo jaunystėje, tačiau aštri atmintis leido pasinerti į tų dienų Olimpinę dvasią, kuri, be abejonės, buvo tokia pat gyva, kaip ir praėjusiais metais. Juk vos prieš pusmetį jos buvo grįžę į jos gimtąjį miestą.
Ponios Ednos jaunystė
Ponios Ednos kaip plaukikės karjera prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Deja, prasidėjo ne iš aistros plaukimo sportui, o dėl neišvengiamo poreikio gydomiesiems pratimams po to, kai Edna būdama dar labai maža susirgo gan reta ir tuo metu dar mažai susipažinta plaučių liga – Emfizema. Gydymas užtruko 4 metus ir daktarams nelabai žinant, kaip mažyle reiktų deramai gydyti jai teko būti bandomuoju triušiu. Galiausiai pašalinus didelę dalį vieno iš plaučių ir nurėžus dalį šonkaulių gydymas pasiteisino, tačiau jos laukė ilgas reabilitacijos kursas. Daktarams besidžiaugiant sėkmingu gydymu ligoninės valdytojas Ednos mamai draugiškai rekomendavo mergaitę leisti į gimnastikos užsiėmimus – tai sustiprintų mergaitės kvėpavimą. Deja, tai buvo tik daktaro suprantamas noras neliūdinti mergaitės motinos pasakojant apie galimas gydymo pasėkmes. O be to dar niekam nepakenkė truputėlis gimnastikos treniruočių.
Gimnastikos salėje Edna praleido kiek daugiau nei 3 metus ir kaip pati minėjo, ten išmoko pirmąsias pamokas apie kūno sugebėjimus prisitaikyti prie krūvių ir lavintis. Jos rajone pastačius net du baseinus ji kaip mat susidomėjo vandens sportu ir ten, dar būdama labai jauna pradėjo eksperimentuoti su kombinacijomis, išmoktomis gimnastikos salėje.
Ponios Ednos ankstyvos jaunystės aistra vandeniui taip pat buvo skatinama ir jos mamos. Mamai tuomet dirbant pradinių klasių auklėtoja privačioje mokykloje su baiseinu mergaitė neretai turėjo galimybe naudotis juo, o mama ją galėdavo prižiūrėti ir mokinti plaukimo kartu su kitais vaikais. Tiesa, papildomai tai ji galėdavo daryti tik tam tikru dienos laiku, tam trukdydavo viešasis plaukimas, o vėliau skirtingų klubų užsiėmimai baseine tačiau vienas vadovų jai leisdavo treniruotis ir klubui skirtomis valandomis, o tai buvo nemenkas sąlygų palengvinimas. Klubo dalyviai noriai dalinosi baseino vieta su jaunąja entuziaste.
Ponia Edna vis dar prisimena, kai būdama jau kiek vyresnė, vos 11 metukų pirmą kartą išbandė 3 metrų aukščio tramplyną. Po ilgo tėtės įkalbinėjimo mergaitė tikrąja to žodžio prasme įkrito į vandenį. Sėdėdama ant krašto ji nebenulaikė savęs ir netyčiomis nuslydo į vandenį. Tai ji atsimena kaip viena iš baisių vaikystės prisiminimų, tačiau ilganiui tai tapo ne tik baimės nebekeliančiu įvykiu, o kur kas daugiau nei pomėgiu – mergina pradėjo intensyviai treniruotis šuolius į vandenį. Tiesa, pirmasis jos lipimas į 10 metrų auščio platformą jai taip pat buvo sunkus momentas. Dar lipant laiptais nepasiekusi nė pusės aukščio dar visai jaunutė Edna sustojo ir net nebegalėjo pajudėti iš vietos. Galiausiai prisivertusi save pajudėti ji pasiekė platformą, o šokant nuo jos pirmą kartą pajuto skrydžio jaudulį. Būtent šis jausmas ją vertė grįžti ant šokimo platformos visą likusį jos gyvenimą.
Ednos ir jos vandens sporto klubo pasiekimai
Prisimindama savo vandens sporto klubą Edna neslėpadama didžiuojasi. Jos lankomas vandens sporto klubas buvo ilgametis Didžiosios Britanijos vandens polo čemionas. Jie užimdavo pirmąsias vietas nuo pat 1929 metų suklupdami tik 1935 metais. Vien dėl to jų komanda nebuvo pakviesta atstovauti 1936 metų Olimpines žaidynes Berlyne, kaip pati Edna sako – pas dėdulę su mažyčiais ūseliais.
Ednai teko dalyvauti ir kitose rimtose tarptautinėse varžybose ne vieną kartą. Pirmasis rimtas išbandymas jai pasitaikė dar būnant vos šešiolikos 1938 metų Europos plaukimo čempionate. Tiesa, prieš tai ji buvo pakviesta dalyvauti ir 1936 Olimpinėse žaidynėse Berlyne, bet dėl sveikatos sutrikimų jai teko jas praleisti. Vėliau Ednai teko dalyvauti ir Britų Imperijos žaidynėse 1950 metais, kur ji sėkmingai nuskynė dvi pirmąsias vietas skirtingose kategorijose.
Tarnyba kariuomenėje ir Olimpinių žaidynių jaudulys
Treniravimasis Olimpinėms žaidynėms Ednai buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Kaip ji pati mini, treniruotės buvo ne tik prieš pačias žaidynes, tačiau ir visas jos prieš tai nueitas kelias. Tai ir pamokos mokyklos baseine, ir praktikavimąsis Antrojo Pasaulinio karo metu tarnaujant kariuomenės “sausumos padalinyje” Anglijos provincijos miestelyje. Tiesa, Edna tai prisimena su dideliais sentimentais. Tuomet dar beveik dvidešimtmetei Ednai susidarė gan sunkios galimybės tęsti treniravimąsi, tačiau per įnirtingas paieškas ir neaprėpiamą entuziazmą ji sugebėjo rasti baseiną treniruotėms, o vėliau ir būti pastebėtai karininko, kuris Ednai leisdavo neribotai naudotis baseinu ir treniruotis. Edna pamena, kai “sausuomos kariuomenės” padalinyje netoli Sudbury miestelio ji pradžioje turėjo prižiūrėti gyvulius. Šis darbas atimdavo visą laiką įskaitant ir savaitgalius, o artimiausiam baseinui būnant už 5 mylių ji vos ne vos galėdavo ištaikyti valandėlę treniruotėms. Sporto komplekso valdytojui sužinojus apie jos aistrą ir sugebėjimus ji vos per keletą savaičių buvo perkelta į kitą darbą šiltnamiuose. Čia Edna jau turėjo laisvus savaitgalius ir leidimą baseinu naudotis neribotą laiką. “Karas pakeitė daug mūsų likimų ir viską sujaukė.” pridėjo ponia Edna.
Senolė visą Olimpinių žaidynių jaudulį prisimena su visomis menkiausiomis detalėmis, o juk tai vyko prieš 64 metus. Plaukimo ir nėrimo varžybos tuomet vyko Wembley arenoje. Tuomet ten buvo sumontuotas modernus modulinis grindų pagrindas. Pasibaigus plaukimo varžyboms baseinas būdavo uždengiamas, o ant viršaus pastatomas bokso ringas.
Edna neabejodama sako, kad šiomis dienomis jai įspūdį daro kiekvienas atletas dalyvausiantis šių metų žaidynėse. “Dabar Olimpinės žaidynės – labai sudėtingas ir sunkus procesas, tad kiekvienas patekęs ir dalyvaujantis vertas pagarbos.” prideda ponia Edna. Prieš 64 metus Olimpinės žaidynės buvo kiek paprastesnės. “Buvo privaloma ir atranka ir rimtas fizinis pasiruošimas, tačiau viskas vyko kiek su romantiškesne gaidele, viskas buvo kiek chaotiška, bet be jokios abejonės atletai tada jaudinosi tiek pat kiek ir dabar. Tiesa, ponia Edna pasidalina ir mintimis apie sunkiausius momentus prieš rugtynes. Jos atmintyje visada įstrigdavo kvalifikacinių treniruočių metu kildavęs nežmoniškas jaudulys. “Nejuokais galėdavai save nuvertinti ar pervertinti, o toliau visvien reikėdavo varžytis su kitais atletais.”
To meto olimpinės komandos bendruomenė buvo labai vieninga, o ir jausmas buvo šiek tiek “žemiškesnis”. Nors pati Edna ir neprisimena vakaronių ir ilgų pasisėdėjimų su kitais sportininkais, tačiau puikiai pamena pačius atletus gan šiltai bendraujant tarpusavyje. Tiesa, ją kiek nustebino viena iš komandų – tuometinio sovietinio bloko sportininkai, kurie visur buvo lydimi asistentų-sargybinių. Jie nuolatos atidžiai stebėdavo atletų veiklą bei su kuo jie bendraudavo žaidynių metu, o pamatę, kad situacija tampa nevaldoma ar peržengti tam tikri normatyvai, kaip mat įsiterpdavo.
Gyvenimas po Olimpinių žaidynių
Ponia Edna su liūdesiu prisimena laikotarpį po Olimpinių žaidynių. Tada sunegalavo jos tėtis todėl ji privalėjo sutelkti visą savo dėmesi į jo sveikatą. Nors ir buvo pakviesta į Britų Imperijos žaidynes 1950 metais atstovauti nardymo rungtyje ji ilgai dvejojo ar pasiryš palikti šeimą sunkią akimirką. Tačiau po ilgų aplinkinių ir giminaičių įkalbinėjimų ir pažadų, kad tėveliu bus deramai pasirūpinta, ji galiausiai pasiryžo vykti į Auckland (Naujoji Zelandija) vykusias žaidynes. Tačiau tuomet, kaip iš giedro dangaus jai iškilo dar vienas sunkumas. Besitreniruodama šuoliams nuo 10 metrų aukščio ji prarado kontrolę ir rimtai susižeidė kulkšnį. Jai nusiminus, kad žaidynėse taip ir nebebus galimybės dalyvauti ji netikėtai sulaukė bilieto į 6 savaičių kelionę laivu į Auckland ir pažado, kad daktarai ir terapeutai jos koją atgaivins rungtynėms. Kaip buvo sakyta taip ir nutiko – išlipant Naujoje Zelandijoje ponia Edna jautėsi puikiai ir pasiruošusi skinti laurus.
Po 1950 metų Britų Imperijos žaidynių Najojoje Zelandijoje, kur ji laimėjo dvi pirmąsias vietas skritingose kategorijose jos tolimesnis gyvenimas pasisuko kiek netikėtai. Po didelių krūvių per varžybas sužeistai kojai vėl pradėjus negaluoti, Edna kelionės metu slaugyti pasišovė tose pačiose žaidynėse dalyvavęs Ken Tinegate – Britų rinktinės irkluotojas, bei būsimasis jos vyras. Deja tuo metu Ednai visą kelionę rūpėjo atsikratyti jauno vaikino – jis per daug atitraukdavo nuo minčių apie namie sunkiai sergantį tėvą. Tačiau laive namo prasidėjęs meilės romanas baigėsi vestuvėmis, o galiausiai sukūrus šeimą jie susilaukė ir dukros.
Profesiškai, po tarnavimo kariuomenėje, visas tuometinis Ednos gyvenimas buvo susijęs su mokymu. Netikėtai jai buvo pasiūlyta prižiūrėti ir mokyti septynmečių pradinukų klasę. Iš pradžių Ednai tai pasirodė įdomus patyrimas, tačiau iš mokyklos vadovo sužinojus, kad jai bus pasiūlyta tęsti auklėti vaikus ir antrus metus ir jai pasiskundus, kad neturi tam tinkamo išsilavinimo ponia Edna buvo išsiųsta stažuotis į Kembridžo Universtiteto Homerton koledžą. Iki tol Edna nesijautė galinti tęsti mokytojavimą – pati dėl vaikystėje sukausčiusios ligos turėjo praleisti gan didelę dalį pradinukų kurso, nes į mokyklą pradėjo eiti tik nuo 9 metų.
Edna šiandien
Dabar Edna gyvena viena. Jai teko pergyventi savo gyvenimo draugą jau ne vieneiriais metais, ir, kaip ji pati mini, nėra dienos, kad nesiilgėtų jo draugijos, Ken buvo ne tik jos vyras tačiau ir artimiausias draugas. “Nežinau, ar galęčiau rasti tokį patį žmogų.” pridūrė ponia Edna.
Tačiau sielvartas jai neleidžia pasimiršti ir likti nuošalyje. Nors poniai Ednai jau 89 metai ji nesibodi mokintis visų naujovių. Ji vis dar sėkmingai vairuoja automobilį bei nuolatos mokinasi naudotis kompiuteriu. Jos atsineštos nuotraukos buvo atsispausdintos jos pačios rankomis iš skaitmeninio archyvo, kurį su anūkų pagalba yra sukaupusi savo kompiuteryje. Tiesa, toks pat archyvas puikuojasi ir jos atsineštame albume. Ten – gausybė iškarpų apie jos ir Ken pasiekimus. Tai straipsniai ir nuotraukos spaudoje bei kiti atminimai. Negana to ponia Edna dar ir knygos autorė. Dar praeito amžiaus viduryje, 1951 metais ji išleido mokomąją knygą apie plaukimą.
Edna ir Lietuva
Ponia Edna vos sužinojusi šalį laikraščio, kuriame pasirodys straipsnis, iškart apsidžiaugė. Lietuvos vardas, kurį ji kuo puikiausiai ištarė Lietuvišku tarimu jai nebuvo svetimas. Jos draugas, tuometinis vandens sporto klubo kolega Joe Dobbs jai daug papasakojo apie Lietuvą. Jo tėvai buvo Lietuvių emigrantai atykę dar XXa. pradžioje.
Tapkite mūsų draugais: www.facebook.com/fotoistorijos
