2013, April 29
Autorius: Robertas Kanys
Surengti ekspoziciją ,,54°53’50”N, 23°53’10”E Niekieno miestas“ inspiravo prieškario Kauno vaizdai Mečio Brazaičio fotografijose. Jose puikiai pagauta besikuriančio europietiško miesto vizija. Panašiai kaip M. Martinaičio knygoje „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“. M. Martinaitis prisimena: „Nors būdavo daug ir sunkiai dirbama, tačiau prasigyvenus paskutiniai Nepriklausomybės metai mano atmintyje išliko kaip labai šviesūs. Jau atsirado visokių pirktinių daiktų, drabužių, kažkokių gražių dėžučių, įrankių, žaisdavau su nauja tėvo kepure, kurios viduje buvo toks paveikslėlis gal su kokio artisto ar solisto, gal net paties Kipro Petrausko atvaizdu, kvepėdavo muilas Žuvelis, traukdavo akį gražus odinis mamos rankinukas, iš kurio, grįžus iš miesto, išimdavo man saldainį ar saldžią bandelę. Tą rankinuką, motinai nematant, vis atidarinėdavau, uostydavau iš jo sklindančius saldainių, bandelių, kvepalų ar pinigų kvapus. (…) Dabar galvoju, kaip tada priartėta prie Europos ir kaip Lietuvoje visi tie mieli mažmožiai išnyko su žmonių gyvenimais, daiktų ir jų pačių bolševikiniu pavergimu!“. Tai, kad pokariu žmonės nebegalėjo perduoti vaikams šeimos istorijos ir tradicijų, M. Martinaičiui kėlė siaubą ir neviltį.
Prieškarinio Kauno vaizdai ir mano paties tėvų bei senelių pasakojimai, o ir senos šeimyninės fotografijos kelia nostalgiją iki šiol. Mečio Brazaičio fotografuotame prieš 80 metų mieste daug kas nepasikeitę , bet vis dėl to kažko trūksta. Daugelis dalykų išnykę negrąžinamai. Didžiausias praradimas – miestą kūrę ir jame gyvenę žmonės. Neliko tikrųjų pastatų savininkų, senųjų miesto gyventojų. Miestas tapo visų ir tuo pačiu niekieno.
Žmonių vietoje atsirado begalės memorialinių lentų, kurios gyvą miestą verčia nekropoliu. Daugelis pažymėtų pastatų net nežinia kaip susiję su minėtais žmonėmis. Na, o pati miesto architektūra primena senų spektaklių dekoracijas, kurios nedera prie šiandieninių šou paradų. Paradams labiausiai dera stikliniai akvariumai, dekoruoti nacionalinės valiutos atvaizdais. Reklaminių skydų ir prekybos centrų skaičiumi lenkiame Niujorką. Skulptūros mieste dauginasi kaip katės, ant gatvės kampo stovi Valančius, buvusiame ,,Darbo rezervų“ stadione svečiuojasi Popiežius. Miestas prie dviejų upių, bet turim tik sekmadieninę laivybą… Apskritai viskas puiku, geografiškai esam nuostabioje vietoje 54°53’50”N, 23°53’10”E, o aplinką formuoja žmonės, kurie neamžini.
Papasakoti miesto istoriją ne vieno fotografo darbas ir savo paroda nesitikiu išspręsti tokios užduoties. Norėčiau , kad tai būtų stimulas kitiems apsidairyti savo gyvenamoje vietoje, gatvėje, kvartale, rajone…
Tęsinys:
Fotografijų paroda „54°53’50”N, 23°53’10”E. Niekieno miestas” eksponuota 2013 vasario mėnesį “101 galerijoje” Kaune. “Latitudė55.lt” ją pristatė balandį, žurnalas “Statyba ir architektūra” tą patį mėnesį publikavo mūsų pokalbį tema “Žvilgsnis į miestą – žvilgsnis į save”… Mažėjant – nykstant Lietuvos miestų gyventojams istorikai, architektai, antropologai imasi ieškoti miestų tapatybės ženklų, tyrinėti žmonių bendro sugyvenimo problemų, gaivinti tarpukario Lietuvos palikimo.
Lyg žmonėms ir svarbu kur ir kaip jie gyvena, bet išėjus į gatvę įspūdis pradeda blėsti. Šį kartą norėčiau užbaigti, kas nesibaigia, nes istorijos tęsiasi, tik keičiasi pasakotojai. „54°53’50”N, 23°53’10”E geografinės kordinatės išlieka, o aplinka pamažu virsta į teritoriją be jokių tradicijų ar istorijos, toks kodinis pavadinimas LEZ, be paaiškinimo ar iššifravimo. Lyg dar yra noras atsigręžti į praeitį, bet jėgų užtenka tik paminklinių lentų gamybai.
Elitas slepiasi pilyse, gamtos rezervatuose, mieste lenda į plieno-betono bunkerius, likusiems lieka LEZ. O LEZ kaip reiškinys vystosi pagal gamtos užgaidas ir Čarlzo Darvino dėsnius, čia įmanomi įvairiausi deriniai ir hibridinės sąjungos.
Disneilendams toli iki mūsų realybės. Čia auga piliamiesčiai-Marienverderiai, Oslo namai, universitetų Halės art deco statinių pašonėje. Vytauto Kavolio perspėjimai nenusiristi į skurdo kultūrą nepadėjo…Tiesiog toks gyvenimas ant išgyvenimo ribos. Beruošiant projekto tęsinį leidykla “Kitos knygos” išleido italų teoretiko Giorgio Agamben veikalą, „Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas“( iš italų kalbos vertė Saulius Jurga; Vilnius: Kitos knygos, 2016) kurioje tik patvirtinamos nūdienos įžvalgos:
“Politika virto biopolitika, kurios provaizdis – koncentracijos stovykla. Biopolitika, t. y. perėjimas nuo teise paremto valdymo prie tvarkos nebuvimu paremto valdymo, yra problema, kylanti iš kiekvienos saugumo politikos, valdančios per vadovavimą, per administravimą…Šiandien akivaizdžiai galime pastebėti didžiulį visos teisinės sistemos ir teisinio reguliavimo didėjimą. Kartu regime, kaip anomijos ir netvarkos maksimumas gali tobulai koegzistuoti su įstatymų leidybos maksimumu… Kas gi yra stovykla? Tai dalis teritorijos, kuri egzistuoja anapus juridinės-politinės tvarkos, išimties būklės materializacija. Šiandien išimties būklė ir depolitizacija persunkė viską.”
Taigi sveiki, gyvi atvykę LEZ stovyklą !!!
https://www.youtube.com/watch?v=IKayR1oqC7w
