2013, February 2
Autorius: Darius Chmieliauskas
Kartais vos pastebimi lyg tylūs šešėliai, kartais neapsakomai įkyrūs, benamiai nuolat yra šalia mūsų. Mes dažniausiai pastebime tik tuos, kurie yra aiškiai paženklinti alkoholio, higienos trūkumo ar elgesio normų nepaisymo. Nuopuoliai, netektys ir sudėtingos išgyvenimo sąlygos gatvėje juos atitolina nuo,,normalios” visuomenės tiek, kad atsivėrusios bedugnės jau nebeįmanoma peržengti, nes benamystė yra nesėkmingų įvykių ir situacijų pasekmė, kurios padarytos žalos ištaisyti, dažniausiai, neįmanoma. Nors vieniems jie sukelia gailestį ir, tarsi norėdami atpirkti savo gyvenimo netobulumus, kai kurie praeiviai šelpia benamius, daugeliui jie yra atstumiantys ir nesukelia nė menkiausių emocijų.
Daugiau nei metus ruošiant šią istoriją mano požiūris į benamystę keitėsi ne kartą, tačiau vienareikšmiškos nuomonės pateikti nesugebėčiau net šiandien, nes teko sutikti tiek puikių, sąžiningų žmonių, tiek neatsakingų ir apgaudinėti linkusių savanaudžių. Benamystės problema nėra paprasta ir lengvai sprendžiama, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Viskas pernelyg susiję ir susipynę keistais ryšiais: žmogiškumas, atsakomybė, nenoras keistis, nenoras padėti keistis ar tiesiog ištiesti ranką, kai žmogui to labiausiai reikia. Kalti visi – benamiai, visuomenė ir sistema, pasmerkusi žmogų virsti atstumtuoju. Kartais netgi atrodo, kad benamių vengiame ne tiek dėl jų išvaizdos ir gyvenimo būdo, o dėl to, kad jie įkūnija mūsų pačių primityviąją, laukinę pusę, kurią slepiame ir dangstome prisidengę socialinėmis elgesio normomis. Jie yra išgrynintas išgyvenimo instinktas savo brutaliausioje formoje: be materialių daiktų, tvirtų ryšių, svajonių ar vilčių. Jų esminis tikslas – išgyvenimas miesto džiunglėse su savomis taisyklėmis ir dėsniais.
Tikiuosi, kad ši fotoistorija padės pažvelgti į benamystės klausimą plačiau.
