2012, November 29
Autorius: Tadas Kazakevičius
Dvidešimtojo amžiaus vidurys žmonių istorijoje paženklintas giliais randais. Ne vienas jų susidūrė su žiaurumu, prievarta, skausmu ir beprotiškais sunkumais. Karas neretai palieka ryškų pėdsaką ir sudarko likimus, tačiau tam tikrų žmonių istorijos nušviečia tą laikmetį kitokia šviesą. Tai įrodo, kad ir tokiais laikais išliko tikėjimas, viltis, aistra kūrybai ir meno džiaugsmui.
Vos pasibaigus antrajam pasauliniam karui ir išvadavus Buchenwald lageryje įkalintus žmones jie buvo atvežti į tuometinę Čekoslovakiją, kur jų laukė tolimesnės kelionės. Karo metu lageriuose sunkiam darbui naudojamiems vaikams nusišypsojo laimė ir Jungtinė Karalystė pasisiūlė suteikti prieglobstį 1000 ten gyvenusių našlaičių, tačiau ne vyresnių nei 16 metų. Tai nebuvo lengva. Visiškai maži vaikai negalėjo būti naudojami sunkiam darbui fabrikuose, tad jų skaičius karo metu buvo griežtai reguliuojamas. Nesuradus 1000 galiausiai buvo surinkti tik 760 ir su Britų ginkluotųjų pajėgų pagalba jie buvo nugabenti į Jungtinę Karalystę. Tiesa, daugelis jų čia atvyko rimtai negaluodami ir ne vienam teko praleisti ilgus metus sanatorijose sveikstant po ilgo ir varginančio darbo.
Vienas jų buvo ir Shmuel Dresner – tuomet tik 15 metų vaikinukas, karo metus praleides koncentracijos lagerio šaudmenų fabrike. Tiesa, atvykęs į Jungtinę Karalystę jis ne iš karto galėjo džiaugtis nerūpestinga vaikyste, Shmuel teko praleisti 4 metus sanatorijoje – jaunuolis turėjo gana rimtų plaučių problemų. Darbas šaudmenų fabrike gan stipriai paveikė kvėpavimo takus – jo plaučiai buvo beveik suirę.
Pasveikus Shmuel kaip mat nusprendė pasilikti Jungtinęje Karalystėje ir iš karto pradėjo mokintis meno mokykloje. Dar būdamas sanatorijoje vaikinas rimtai susižavėjo tapyba. Tai tapo jo pašaukimu ir didžiausia aistra. Shmuel pirmą paveikslą nutapė konkursui, kurį būnant sanatorijoje suorganizavo British Red Cross pagalbos fondas. Tąkart jis nutapė Vincent Van Gogh autoportreto su nupjauta ausimi reprodukciją. Taip jis laimėjo savo pirmą tapybos rimkinį, kuris ir pastūmėjo į meno pasaulį.
Kaip ir Shmuel taip ir daugelis kitų jaunuolių, besigydančių sanatorijoje, rado savo aistrą mene ar kitose srityse – pagaliau jiems buvo galima svajoti. Vienas artimiausių Samuel draugų Zvi Zeller atrado fotografiją kaip savo pašaukimą. Vien todėl Shmuel džiaugiasi turėdamas ne vieną nuotrauką iš ankstyvos jaunystės.
Vos ižengęs į trečia dešimtmetį ir jau pasveikęs Shmuel įsidarbino pagalbininku Londono West End teatruose ir tęsė tapybos praktiką bei studijas, tačiau sukūrus šeimą ir supratus, kad tapyba neatneš taip laukiamos gerovės, pradėjo darbuotis paveikslų restauratoriumu. Taip Shmuel galėjo tęsti savo aistrą tapybai tačiau tuo pačiu nesijaudinti dėl materialinės gerovės. Jis taip niekad ir nesustojo tapyti, o 1957 metais net išvyko ilgos tapybos praktikos į Ispanijos provinciją dėl šios šalies nuostabių peizažų. Tai jam įsirėžė į atmintį, kaip vienas nuostabiausių momentų. Kiek vėliau Shmuel dalyvavo ne vienoje jungtinėje parodoje ir džiaugėsi būdamas įvertintas.
Shmuel tapo ir dabar. Tai jo kasdienis džiaugsmas. Antrajame namo aukšte Shmuel yra įsirengęs savo studiją, kurioje gausu daiktų, knygų ir kitų detalių bylojančių apie didžiąją jo aistrą. Net jo pavėsinė sode pilna paveikslų rėmų, kuriuos jis susirinko per ne vienerius savo gyvenimo metus. Daug jų atkeliavo ir iš Stern Pissarro galerijos Londone, kurioje Shmuel, nors ir būdamas jau garbaus 84 metų amžiaus vis dar darbuojasi buhalteriu. “Kūrybos neužmirši ir neatimsi nei iš žmogaus proto nei iš sielos. Ji išlieką tavyje visą gyvenimą, kad ir kaip tavo gyvenimas būtų susidėliojęs” pabrėžia Shmuel versdamas knygą “The Boys”, papsakojančia apie šių 760 vaikų istoriją, kurių likimas buvo kiek palankesnis nei tūkstančių kitų.
Tapkite mūsų draugais: www.facebook.com/fotoistorijos
