2014, June 11
Autorius: Samanta Matuizaitė
Šio projekto pradėjimą paskatino mano žvilgsnis į transseksualų bendruomenę iš vidaus bei asmeninis santykis su ja, kaip ir visa LGBT bendruomene, tiek stebėjimas transfobijos augimo visuomenėje, iš šalies. Turėdama glaudų ryšį su transseksualiais, man brangiais žmonėmis, neapsikenčiau esamos neteisybės jų atžvilgiu, kas paskatino imtis kokių nors veiksmų.
Pastebėjau, kad visuomenėje kuriamo transseksualaus žmogaus portretas yra apipintas stereotipinio mąstymo – visas dėmesys yra sutelkiamas vien į lytiškumą nusakančias kūno žymes, bet pamirštama tai, kas svarbiausia – žmogus.
Tad šio projekto metu siekiu sukurti kitokį transseksualaus žmogaus portretą, paliekant lyties ir kūniškumo sąvokas antrame plane, atsigrežiant į tai, kas svarbiausia – konkretus žmogus bei jo asmenybė, taip visuomenę bauginantį transseksualizmo terminą iliustruojant realiais veidais, realiomis istorijomis, nesuvaidinta tikrove.
Siekiant atskleisti kiekvieną fotografuojamą žmogų, kaip asmenybę, vengiau daryti įtaką kuriamai reprezentacijai, leidžiant pačiam žmogui tai sukurti. Žmogaus asmenybė buvo atskleidžiama ne tik per pačio žmogaus atvaizdą, bet ir jo būvimą tam tikroje aplinkoje, jo santykį su ta aplinka. Fotografavimo lokacijas rinkosi patys fotografuojami žmonės. Kiekviena nuotraukoje esanti aplinka vienaip ar kitaip turi nuorodas į žmogaus gyvenimo pasakojimą arba jo asmenybę. Pavyzdžiui, su Alex’u praleidom popietę senose Londono kapinėse, kurios turi dvi nuskaitomas reikšmes. Pirmoji, tai nuoroda į jo praeities etapą: kuomet šeima sužinojo apie jo lyties keitimą, kam teko palikti namus ir gyventi apleistuose pastatuose (kitaip – skvotinti), bandydamas pabėgti nuo šurmulio ir pabūti su savimi, jis visada eidavo būtent į tas kapines, kuriose jis jaučia ramybę. Tačiau antroji nuoroda, tai nuotraukose matoma koplyčia, kuri Alex’ui primena jo religingą šeimą, kuri dėl religinių įsitikinimų iš pradžių nenorėjo jo priimi jau ne kaip dukrą, o kaip sūnų.
Projekto metu sukurtais portretais bei gyvenimiškais akimirksniais yra siekiama stebėtojui iš visuomenės transseksualius žmones parodyti kaip paprastus, tokius pat kaip visi – žmones (priešingai nei visuomenėje yra demonizuojamas tokių žmonių egzistavimas), taip paskatinant supratimą ir toleranciją kitam jau ne šokiruojant ne patogiais vaizdais, o kaip tik – leidžiant pajusti žmogišką artumą, įsileidžiant į kiekvieno fotografuoto žmogaus gyvenimą. Fotografijose nekuriant tiesioginių nuorodų į žmogaus esamą transseksualumą, bandoma pačiam stebinčiajam leisti suprasti, kad mes visi esame labiau panašūs, nei skirtingi. Tad jei visi esame tokie patys žmonės, kodėl negalime turėti vienodų teisių? Teisės būti savimi be visuomenės smerkimo.
Tikriausiai reikėtų paminėti, kad šis projektas, tai mano diplominis darbas (darbo vadovė – Monika Požerskytė, konsultantas – Jurij Dobriakov, recenzentė – Eglė Deltuvaitė). Tačiau jau antrus metus vystomas projektas yra tęstinis ir neturintis užbaigimo datos, yra ir bus nuolatos pildomas ne vien jau įamžintų žmonių fotografiniais pasakojimas, bet ir naujais veidais. Tikiuosi, kad tai bus mano viso gyvenimo darbas, siekis supriešintą visuomenę nutolinti nuo esamo susvetimėjimo tarp žmonių, siekis LGBT bendruomenę paversti lygiaverte žmonių grupe.
