Ieškant aštuonkojų

2016, December 21


Autorius: Teodoras Grigaliūnas

Išgirdau savo vardą nuskambant per dulkiną, aptingusį Kipini’o kaimą. Jis nepakankamai toli nuo Somalijos, ir patenka į džihadistų Al-Shabab’o teritorijoją, kurioje jie yra nusiteikę nužudyti visus ne musulmonus. Todėl buvau truputuką įsitempęs, nes žinojau, kad išsiskiriu kaip dantų krapštukas tarp dantų. Atsisukau pažvelgti ten, iš kur atsirito šūksnis. Iš ten link manęs išsišiepęs kulniavo Kapitonas Morzina. Jį paskutinį kartą buvau matęs prieš gerą porą metų, kai kartu plaukėm į gilųjį Indijos vandenyną žvejoti. Priėję vienas prie kito, galingai papurtėm kits kitam ranką. Morzina apkabino mane per kaklą ir pečius, kas tikrai įspūdinga žmogui tiek už mane mažesniam, ir pradėjo mane draugiškai stumti į kaimelio užribį. Aš žinojau kur link mes judame, ir jau įsivaizdavau kuo baigsis ši diena.

Jis mane stūmė į ‘barą’—lūšnelę po dideliu medžiu, prie kurios storos mamulės pardavinėjo kokosų vyną. “Kai du vyrai ilgai nesimato, jie privalo vienas su kitu išgerti.” Su kapitonu nesiginčyjau. Pakeliui mes užsukome aplankyti Morzinos namų, kur jis supažindino mane su savo šeima ir vaikais. Jis paklausė manęs ar man patinka jo žmona, ir aš atsakiau, kad atrodo visai nieko. Bet jo dukrytė jautėsi tikrai nesaugiai šalia manęs, nežinodama, ar slėptis, ar sustingti. Buvo jau per vėlu kai nusprendė bėgti, nes tėvelis tvirtai suėmė ją už rankutės ir paprašė manęs kad padaryčiau šeimyninę nuotrauką. Mergytė pradėjo klykti nesvietišku balsu, kuris būtų suskaldęs visus kaimo langus jeigu kaimas būtų tokius turėjęs—atrodė, kad ji nenori nieko mažiau, nei kad aš ją nufotografuočiau.

Bet prilaikoma stiprios tėviškos rankos ji negalėjo pradingti, kad ir kaip norėdama, todėl į bėgimą paleido nosį ir ašaras. Aš pradėjau murmėti, kad gal tos nuotraukos nelabai ir reikia, bet Morzina liepė. Na ką, teko nufotografuoti, o po to dar ir nupirkti mums butelį kokosų vyno iš jo kaimyno. Mes gurkšnojome iki sutemų, ir pabaigęs trečiąjį butelį Morzina pakvietė mane plaukti su juo į vandenyną žvejoti. Negalėjau nesutikti. Jis juk buvo mano kapitonas. 

Saulė jau leidosi, ir aš prasiėjau kaimeliu, per kurį ritosi paskutinės dienos spalvos. Mane sustabdė policininkas be uniformos ir paprašė, kad parodyčiau savo pasą. Aš jam pasakiau, kad tegul pats parodo man savo pasą, nėr čia ko be reikalo prie žmonių lįsti. Jis pasakė, kad jo dokumentai yra nuovadoje, ir liepė man eiti kartu su juo. Aš nuėjau priešingai. Policininkas griebė man už riešo ir pareikalavo 2000 dolerių. Nupurčiau jo ranką, paprašiau kad nesvaigtų, ir tęsiau savo keliu. Jis dar kartą pavymui paprašė 2000 dolerių, bet iš paskos nebėjo. Nuėjau miegoti.

Pragulėjau iki ryto. Buvo tvanku ir karšta, naktį kaip dieną, tik pavėsyje. Miegojau ant iš šiaudų pinto kilimėlio, užsimuturiavęs veidą skara, kad mažiau kandžiotų uodai. Kuo mažiau įkandimų, tuo mažesnė tikimybė susirgti maliarija. Apsidžiaugiau, kai pakilo saulė. Pagriebiau buteliuką vandens, ir nupėdinau iki rudųjų Tanos upės žiočių. Ilgiausia upė Kenijoje įsilieja į Indijos Vandenyną būtent Kipini’o teritorijoje, todėl čia apstu ir žvejų, ir krokodilų.

Morzina buvo jau ten, ir laukė kol susirinks visa jo įgula. Atvykę šypsojosi, žinodami kad mzungu, baltukas, irgi varys kartu žvejoti. Bežiovaujanti komanda labai iš lėto rinko savo ląstus ir ietis, tvarkė savo rytinius reikalus taip lėtai, kad aš spėjau surasti vienišą krūmą ir sutvarkyti savo. Užtrukau, todėl parbėgau, ir laiku – kapitono Morzinos laivas Wema buvo stumiamas nuo kranto. Palinkėjau aplinkiniams žvejams sėkmės, įšokau į vidų ir išsiviepiau.

Iš pradžių buvau didžiulis apkalbų objektas, įvykis, bet įsiterpdavau į įgulos juokelius, primindamas, kad aš čia, viską girdžiu, ir įveldamas juokelį kitą, nuskambindavau valtį juoku. Greitai mano odos spalva buvo užmiršta, buvau užmirštas ir aš.

Kai su motoru nusigavome giliau į vandenyną, kai jau nebesimatė kranto, pradėjom pusryčiauti. Viduryje Wemos buvo užkurtas lauželis puode, ir ant jo užvirtas kitas puodas saldut saldutėlės arbatos. Arbata puikiai nuvydavo sunkiai susikramtantį aštuonkojį į skrandį. Po pusryčio žvejai pradėjo daryti tai, kas kam svarbiausia: vieni galando savo ietis, kiti lopė ląstus, treti – snūduriavo. Visi vieningai ruošėsi ilgam nardymui, kuris laukė priešakyje.

Aš tupėjau laivo gale, prie kapitono. Jis buvo apsivyniojęs valą aplink savo mažylį pirštelį, kad pajaustų kai barakuda ar tunas stveria blizgę. „Vanduo yra žalias. Jis turi būti mėlynas. Blogas vanduo,“ Morzina netikėjo, kad šiandien pagaus žuvies. Bet dėl to pernelyg nepergyveno. Svarbiausia jiems buvo aštuonkojai, kuriuos nesunkiai parduodavo už 30 šilingų (EUR 0.3) už kilogramą.

Iš lėto visi pradėjo mautis savo nardymo kostiumus, kurie buvo daug lopyti, aptrinti smėlio ir vandens. Bet nors jų įranga ir nebuvo daug verta, vyrai kurie ją dėvėjo buvo. Vienas po vieno jie sukrito į vandenį, ir pradingo aštuonkojų karalystėje.

Neilgai trukus kapitonas Morzina ir aš buvome vieninteliai likę valtyje. Su dar vienu ‘pliūkšt’ iškrito inkaras, o po dar vieno – kapitonas. Viskas, kas buvo likę valtyje, tai valo ritinėlis, keletas kabliukų, aštuonkojų gabaliukai, likę po pusryčio, ir aš. Tad žūklę pradėjau ir aš.

Po kelių valandų aštrioje pusiaujo Saulėje ir daugybės iškritimo už borto į sūrias bangas atsivėsinti, aš buvau pagavęs dvi žuveles. Tai pralinksmino grįžusį be nieko kapitoną ir jis, pagavęs azartą, perėme mano žvejybos įrankį. Po truputį parplaukė visi narai, o iš paskos jų tęsėsi rašalo dėmės – daugelis ant valo kilpų buvo pasikabinę ne vieną aštuonkojį.

Užvedus motorą valtelė išplaukė susirinkti likusių žvejų. Šiems įropštus į vidų buvo pakelta burė, ir pradėjome palengva dreifuoti link ten, kur turėjo būti žemė. 

Tags: , , , , , , , , ,