II-ojo Pasaulinio karo veidai
2013, May 30
Karo metu buvau Molodečno mieste. Nors faktiškai miesto nebuvo, jis buvo sulygintas su žeme. Nei vieno sveiko namo, aplink tik pilnos vandens įvairaus dydžio duobės nuo susprogusių sviedinų. Teko šaudyti iš priešlėktuvinio pabūklo, mes jį vadinome „zenitka“. Bombarduoti priešo lėktuvai atskrisdavo naktį. Švietėme į juos lempomis, bet jų šviesa slydo labai aukštai, o lėktuvai skraidė pažeme. Tas pats vargas buvo ir su zenitiniais pabūklais, nes jie buvo pritaikyti šaudyti aukštyn. Vokiečiai buvo nekvaili, - žinojo tai ir tuo naudojosi. Po kiek laiko pervedė dirbti garvežio mašinistu. Vežiojome sveidinius į frontą. Ne kartą buvome apšaudyti iš oro. Anglių garvežiui trūko, taigi dažnai naudojome tiesiog malkas; kad nuvažiuoti 30 km., jų reikėjo labai daug. Po lėktuvų bombardavimo bėgiai kaip laiptai buvo pakilę į dangų, ir taip kas dieną. Teko iš Vokietijos po kapituliavimo vežti žmones atgal. Buvo visko: ir gyvus, ir lavonus vežėme. Baisu. Dar pamenu vandens trūko siaubingai. Jį gėrėme kur tik atrasdavome, o apie maistą jau nekalbu. © Romualdas Vinča
Erochina Antanina. Gimė 1923m. Gyvena Sidorovičių kaime, Baltarusijoje. ,,Fronte ne sykį teko maldauti Dievo, kad liktum gyvas“ Mano atmintis jau prasta. Pamenu, jog gimiau kažkur Rusijoje, o kariavau Baltarusijos fronte. Buvau ryšininkė, tiesėme telefono linijas. Pamenu fronte būdavo, kai prašiau Dievo duonos kąsnelio, o būdavo, kai maldavau, jog likčiau gyva. Sykį viena išėjau tikrinti telefono linijos ir pasiklydau. Leidausi prie upelio. Įkritau gilion pusnin. Įstrigau. Pamaniau, kad man galas. Sutemo. Išgirdau šuns lojimą. Jis mane ir nutempė iki kažkokio namo. Čia pasirodė šeimininkas, priglaudė mane, o ryte nuvežė į dalinį. Ten ir gavau pylos nuo vado. © Romualdas Vinča
Buvau tada dar partizanas. Buvo žiema ir sniego visur pilna. Gavome pirmąją užduotį - susprogdinti geležinkelio bėgius. Mūsų buvo apie šimtas ir pas kiekvieną savadarbė mina. Išėjome iš miško ir išsirikiavome maždaug kilometro atstumu, pakasėme minas ir jas susprogdinome. Vokiečiai pasirodė, kai kai driokstelėjo sprogimas. Užvirė mūšis. Matau - mūsiškiai šaudo. Aš bėgt prie vieno krūmo, prie kito, trečio... Taip laksčiau iš baimės ir nežinojau, kur dėtis. Mūsiškiai pamanė, kad aš toks drąsus ir nebijau švilpiančių kulkų. Kai kas tarė: ,,Štai jis, būsimas Tarybų Sąjungos didvyris“. Tai buvo mano pirmas pašventimas. Tik po mūšio pajutau, kad labai sušalęs pilvas. Kai pažvelgiau, pamačiau po marškiniais pilna sniego. Šiaip disciplina buvo griežta - jei gauni įsakymą, žūt būt privalai jį įvykdyt iki galo. © Romualdas Vinča
Sosno Boris. Gimė 1924 m. Gyvena Svetliany kaime, Baltarusijoje. ,,Aš pamenu viską, kiekvieną karo apkasą“. 1941 metų vasarą dirbau. Statėme lėktuvams nusileidimo taką. Kartu su mumis dirbo nuteistieji. Daug jų buvo, keli tūkstančiai. Sekmadienį juos kažkur skubiai išvežė. Niekas nieko oficialiai mums neskelbė, bet žinojome, jog prasidėjo karas. Trečiadienį miestelyje jau pamatėme vokiečių kareivius. Kariavau pirmajame Baltarusijos fronte. 1038-asis šaulių burys, 5-oji smogiamoji divizija. Ėjome per Varšuvą, Poznanę. Taip iki Berlyno. Kasdien pirmyn. Tarp Vyslos ir Oderio upių, apie 500 km. Mes juos su kovomis įveikėme per 8-ias paras. (500 km per 8 paras? Jei tikrai, tuomet viskas ok)Ėjome ir dieną ir naktį, kad neduotumėm vokiečiams įsitvirtinti. Sykį, naktį, išvykome vokiečiams užnugarin, kad paimtumėme kelis įkaitus. Taip nuvažiavome virš šimto kilometrų. Mūsų mašina atsiliko ir mes pasiklydome. Išėjome į žvalgybą. Pamatėme, kaip per ežero ledą vorele traukia vokiečiai. Mes juos apsupome ir penkis paėmeme į nelaisvę, kiti, deja, paspruko. © Romualdas Vinča
Butko Vladislav. Gimė 1919 m. Smorgonys, Baltarusija (gimė Smorogonyse ar čia gyvena? Reikia konkretinti, nes prie vienų pavadnimų suprantama, kad gyvena ten, prie kitų – neaišku, t. y. Gyvena ar gimė) Į frontą išvykome iš Voronežo. Atvykome į Smolensko miestą. Miestas kelis kartus buvo tai mūsų, tai vokiečių. Tada netoli upės išsikasėme apkasus. Po paros išgirdome atriedant vokiečių tankus. Norėjau šaudyti, bet neturėjom įsakymo. Po pusvalandžio prie upelio pasirodė vokiečių pėstininkai. Jie išsirengė, šoko maudytis. Rodos imk ir iššaudyk, bet ne, nėra vado įsakymo. Išgirdome šaudant pabūklus, tada ir gavome įsakymą. ,,Prabilo“ mūsų kulkosvaidis, tik spėjome juostas keisti. Šoko vokiečiai iš upelio ir bėgt nuogi kas kur. Žinoma, daug jų liko ten gulėti, ant Disnos kranto. Po to mus apsupo. Likome be maisto ir šovinių. Išėjau žvalgybon. Gretimame kaimelyje radau vištų, duonos ir paršelį. Dar kelias dienas gyvenome sočiai. Vėliau mūsų artileriją atliko vokiečių pozicijų apšaudymą, tuo ,,koridoriu“ mes išėjome iš apsupties. © Romualdas Vinča
Deviaten Bronislav. Gimė 1925 m. Gyvena Smorgonyse, Baltarusijoje. “Mes buvome stipri karta, nes matėme karą.“ Aš gyvenau kaimelyje (dabar netoli Voistomo). Prieškaryje tai buvo lenkiška teritorija, o siena su Rusija buvo netoli Molodečno miesto. Kaimelyje kabėjo kvietimas eiti tarnauti į lenkų kariuomenę, bet mus gaudė NKVD. Sykį susitikome su ,,policajais“ ant takelio. Šokom bėgti: draugas į vieną pusę, aš - į kitą. Įbėgau klojiman ir šieno kupeton nėriau. Nutariau tarnauti lenkų kariuomenėje. Išvykau į Vilnių. Lietuva tada buvo dar nepriklausoma valstybė. Iš ten mus nuvežė į Bialystoką. Ten mes mokėmės žygiuoti ir šaudyti. Pasitaikydavo dezertyravusių. Juos pagaudavo, teisdavo. Kitą dieną jie ėjo išpažinties pas kunigą, perpiet kasė duobę, o vakare jau joje negyvi gulėjo. Buvau sužeistas.Tai įvyko 1945m. balandžio 26d. netoli Berlyno. Vokiečių snaiperis pataikė man į žandą. Šovinys išmušė visus dantis. Ligoninėje man subintavo visą galvą. Įstatė vamzdelį, per jį ir gaudavau maistą. Tai tęsėsi kelis mėnesius. Po to dar ilgai negalėjau praverti burnos. Galvoju, kad jei būtų papuolęs sprogstamas šovinys, būčiau likęs išvis be žandikaulio. Dar ir dabar po tiek laiko kalbu sunkiai, nejaučiu liežuvio. Teko būti ir apsuptyje, ir mediku buvau, nešiojau karabiną su vaistinėle. Sykį besitraukiančių vokiečių mašinoje radau lenkišką 1897m. leidimo maldaknygę ir akinius. Tuos akinius motina naudojo ,o po to ir žmona, - patogūs labai. P&S. Rankose laiko J. Pilsudskį. © Romualdas Vinča
Muraško Frans. Gimė 1926 m. Gyvena Zablotjes kaime, Baltarusijoje. ,,Gimiau Vokietijoje, tarnavau Lenkijos kariuomenėje, vėliau papuoliau į Raudonąją armiją“. Kai papuoliau rusams į nelaisvę, mane užrašė kaip baltarusą, o ne lenką. Taip aš ir papuoliau į Raudonąją armiją. Karo metu sužeistas nebuvau, turbūt Dievas saugojo. Tarnavau išminuotojų brigadoje. Po karo dar metus išrinkinėjau minas. Sykį, menu, 1945 m. gegužės 9-osios rytą atvežė mus į minų lauką. Čia mums papuolė medinė prancuzų g-bos mina. Ką su ją daryti nežinojome, nes pirmą kartą tokią matėme. Turėjome gerą vadą. Visi jį gerbėme. Jis ir pasišovė parodyti, kaip reikia tokias minas išrinkinėti. Aplink sustojo dar keli smalsūs kareiviai. Vadas išrinkdamas suklydo ir mina sprogo. Iš komandos nieko neliko, tik 4 metrų gylio duobė. Vakare per radiją pranešė apie karo baigtį ir fašistinės Vokietijos kapituliavimą. © Romualdas Vinča
Ieva Trembač. Gimė 1924 m. Gyvena Smorgonyse, Baltarusijoje. Ši moteris atvyko gyventi į Smorgonių miestelį iš Oršos kitame Baltarusijos krašte, visai netoli Rusijos. Tai nutiko jai tik baigus mokslus ir negavus siuntimo. Apie karo metus daug nepasakojo. Vis geru žodžiu paminėdavo savo sūnų ir jo anūkus. - Kokiame fronte kariavau jau nebepamenu, - pasakojo Ieva. - Pamenu klubą, kur mus palydėti atėjo pusė kaimo ir šokius iki ryto. Pamenu, kaip partizanais buvome. Sprogdindavome, bėgdavome, sprukdavome, o į mus šaudydavo. Kitą dieną viskas iš naujo prasidėdavo. Paklausiau, kas gi nutiko, kas ir šiandien prisimenate? - Žinai, buvo viena baisi diena, kai manėme mums galas atėjo. Nutiko taip, jog vokiečių kariuomenė kėlėsi per tiltą. Mums teko slėptis po juo ir kelias valandas laukti, kol jie pereis jį. Po to dar ilgai bijojome kišti nosis lauk. Muskij Vladimir. Gimė 1924 m. Gyvena Smorgonyse, Baltarusijoje. „Kai baigėsi karas, mes maudėmės Baltijos jūroje“ Iki 1944m. kariavome partizanų būryje, o vasarą, kai miestelis buvo išvaduotas nuo vokiečių, mus paliko čia organizuoti mokyklas ir dirbti mokytojais. Taip aš pradėjau mokytojauti vienoje iš kaimo mokyklų rajone, nes buvau labiausiai išprusęs, t.y. prie lenkų baigęs 7 klases. O vėliau stojau į institutą ir baigiau mokslus. Tiesa, kokį pusmetį teko kariauti ir reguliariuose daliniuose. Atvežė mus į Šiaulių miestą. Tai buvo 1944 m. liepos vidurys. III Baltarusijos frontas. Vokiečiai buvo rimtai įsitvirtine pajūryje. Jau buvo paskelbta apie Vokietijos kapituliavimą, o mes dar su jais kariavome. Jie juk buvo apsupti ir nieko nežinojo. Kai baigėsi karas, mes maudėmės Baltijos jūroje ties Palanga. © Romualdas Vinča
Pamenu tokį įvykį: sykį buvo galingas antskrydis. Miestą bombardavo daugiau nei trys šimtai vokiečių lėktuvų. Nuostolio daug nepatyrėme, nes iš laivų šaudė pabūklais (,,zenitka“). Tada iš Suomijos pusės vokiečiai priartėjo prie Leningrado. Eidamas per miestą, matydavau užrašus „Ši pusė apšaudoma“. Jei norėjai būti nenušautas, turėjai jos vengti. Dažnai iš lėktuvų mėtydavo padegamus mišinius. Žmonės operatyviai juos gesindavo. Tokiam darbui aš per jaunas, todėl man leido budėti trečiojo aukšto palėpėje ir pranešti, kada pamatysiu atskrendant priešą. Už miesto buvo Badajevsko maisto bazė. Apie ją puikiai žinojo vokiečiai ir per antskrydį sunaikino. Savaitę degė sandeliai, - o juk ten buvo 10-15 m. (metų ar mėnesių?) maisto atsargos. Tada ir prasidėjo badas. Iš pradžių gaudavome 300 gr. duonos, vėliau – 250 gr., o dar vėliau 125 gr. Kokybė irgi stipriai prastėjo. Mano tėvo brolis dirbo doke. Važiuodavau pas jį turėdamas didelę skardinę nuo amerikietiškų konservų. Į ją man supildavo maisto atliekas kaip kokiam paršeliui. Padėdavau kareiviams persikelti per įlanką, už tai ir kažkokio maisto gaudavau. Tai mane gelbėjo nuo bado ir mirties. Kai vokiečiai buvo prie Leningardo visai arti, jie stengėsi žūt būt užimti Kronštatą. Būtų tada valdę ir šeimininkavę įlankoje. Būtų atplukdę savo laivus ir miestui - galas. Kronštatas buvo lyg juos sulaikantis kumštis. Po karo tarnavau aviacijoje. Apie trisdešimt metų buvau karininkas. Chruščiovas pasakė, jog aviacijos mums nereikia ir išformavo. Perėjau į raketinius dalinius. Tada raketos buvo galingos. Sparčiai vystėsi. Atplukdėme kelias į Kubą. Tada vos neprasidėjo Trečiasis pasaulinis karas. Chruščiovas buvo pakviestas į Ameriką, UN jungtinių tautų organizacijos būstinę. Ten jis bato padu daužė į tribūną ir grasino raketomis. Už neleistiną elgesį gavo baudą susimokėti. Gėda mums buvo už jo tokį elgesį. © Romualdas Vinča
Klepackij Piotr. Gimė 1921 m. Gyvena Belaja kaime, Baltarusijoje. ,,Naktį su partizanais sprogdindavome geležinkelio bėgius, o dieną vokiečiai mus veždavo juos taisyti”. Kai atėjo vokiečiai, jie ėmė vežti žmones į Vokietiją. Tėvas, kad manęs neišvežtų, įdarbino geležinkeliečiu. Taisėme pažeistus bėgius. Atėjo žmogus, ryšininkas, ir pasakė, kad renkami žmonės į partizanus. Taip naktį mes sprogdindavome geležinkelio bėgius, o dieną eidavau juos taisyti. Vėliau kariavau trečiajame Ukrainos fronte. Buvau 200-ajame išminuotojų bataljone, tad dažniausiai tekdavo užminuoti arba išminuoti tiltus. Karas man baigėsi prie Berlyno. © Romualdas Vinča
Kuzma Ivan. Gimė 1925 m. Gyvena Smorgonyse, Baltarusije. Kai 1939 m. prasidėjo karas aš mokiausi lenkiškoje mokyklėlėje, septintoje klasėje. Taip ir likau jos nebaigęs. Tarnavau lenkų kariuomenėje, vėliau buvau sužeistas. Subintuota galva ir ranka nutariau grįžti į Salų kaimą, pas tėvus. Čia mane sulaikė NKVD. Atėmė lenkiškus dokumentus ir pasakė, jog jei mes taip liuosuotume savo kareivius, greitai liktume be kariuomenės. Buvau išsiųstas į Minską. Buvo žiema. Iš čia į Rusiją, - atstatinėti sugriauto Briansko miesto. Vadinomės mes „užnugario dalinys“. Statėme įvairios paskirties pastatus, tiltus. Turėjome ir ginklus, nes miškuose slapstėsi „Juodosios katės“ ar „Banderos“ gaujos. Kai atvežė mus į Brianską, miestas buvo vien griuvėsiai, o žmonės gyveno pusrūsiuose. Išdavė mums kastuvus ir laužtuvus ir turėjome kasti įšalusią žemę ir pasistatyti sau žiemines. Vietoj durų kabėjo skuduras. Patalpą, kur gyveno 40-50 kareivių, šildė pečiukas (,,buržuika“), o šviesa sklido iš mažo langelio sienoje. Miegojome ant eglės šakų, tiesiog savo darbiniuose rūbuose. Gultis turėjai ant dviejų žmonių ir taip po truputi įsisprausdavai tarp jų ant gulto. Trūko vietų. Greitai mus ėmė pulti blusos ir kitokie parazitai. Pirtis buvo dvi vandens bačkos, kurias mes turėjome šildyti įkaitinta geležim, paimta iš laužo. Kai nusiprausdavai, rengtis tave išspirdavo į lauką. Nesvarbu, jog kieme žiema. 1945m. gegužės 9 d. dirbome prie geležinkelio. Šalia sustojo traukinys ir iš vagonų pasipylė kareiviai. Jie linksminosi, šūkavo ir grojo armonika. Pamatę mus jie apmirė. - Kas jūs tokie? Pasiteiravo mūsų. - Mes - užnugario dalinys, - toks buvo mūsų atsakymas. Jie buvo švarūs, o mes - purvini ir pavargę. Nors ta diena buvo džiugi, džiaugtis ja neturėjome jėgų. 1950 m. grįžau į tėvynę. Dirbau statyboje, pastačiau miestelyje pirmą mokyklą, kuri lig šiol stovi ir sėkmingai veikia. Pasistačiau namą, sutikau būsimą žmoną, ir jau 61m. kaip mes nugyvenome kartu. Gaila tik, kad prieš porą metų stipriai sėdo klausa ir rega, faktiškai nieko nebematau, todėl nebežiūriu televizoriaus. © Romualdas Vinča
Salagub Michail. Gimė 1922 m. Gyvena Ordėjos kaime, Baltarusijoje. ,,Jaunystėje nebuvau šokiuose, nes mano panelė tuo metu buvo šautuvas“. Kai prasidėjo karas, vokiečiai apsupo kaimą, žmones suvarė į klojimą ir uždarė. Vakare rusiškai į mus kreipėsi vokietis. Jis pasakė, kad kaimo apylinkėse yra partizanų. Jei būtų paleistas nors vienas šūvis, jie būtų sudeginę visą kaimą. Po to įvykio žmonės bijojo miegoti namie. Daugelis išėjo pas partizanus. Turiu medalį už Berlyno paėmimą. Tarnavau geležinkeliečių kariniame dalinyje, į frontą gabenau karinę techniką ir kareivius. Apkurtau, kai į traukinį pataikė iš lėktuvo paleista bomba. Tai nutiko vakarų Prūsijoje. Po karo norėjau dirbti organuose (KGB), bet grįžau į kolūkį. Dabar viena akimi nematau, o kita tik pusiau. © Romualdas Vinča
Strach Michail. Gimė 1926 m. Gyvena Bojarsko kaime, Baltarusijoje. ,,Apkasuose kareivis nuo kareivio gulėjo kas penki metrai, taip ir nukariavau juose iki karo pabaigos“. Tarnavau I-jame Baltarusijos fronte. 1944 m. buvau pašauktas į 16-tąjį pėstininkų pulką. Kai persikėlėme per Elbės upę, mane sužeidė. Tai įvyko gegužės 1 dieną, likus kelioms dienoms iki pergalės. Sveikau 3 mėnesius. Gulėjau ligoninėje viename iš Berlyno priemiesčių. Vėliau paskyrė tą ligoninę saugoti, nes laikai buvo neramūs. 1947 m. mūsų pulką perkėlė į Lenkiją, Ostrudos miestelį. Tai nedidelis miestelis kaip mūsų Smorgonys. Taip pat turiu du lenkiškus medalius ,,Za Odre Nyse Baltik“ ir ,,Krajowa Rada Narodowa“. © Romualdas Vinča
Minkovskij Anatolij.Gimė 1924m.Gyvena Smorgonių m. Baltarusija. „Fronte maisto nebuvo. Ir po karo jo trūko... Maniau, jog niekad nebūsiu sotus“. Tarnybon buvau pašauktas į gimtojo miestelio komisariatą. Iš čia išvežė iškart į Smolensko sritį. Rusijon. Vėliau kariavau II-ajame Baltarusijos fronte.Teko būti prie Mandžūrijos ir pajausti, kas yra minunus penkiasdešimt šalčio. Kadangi priešakinėse linijose visada buvo reikalingi „narsuoliai“, į tuos dalinius pakliūdavo nusižengusieji. Kitaip tariant „štrafbat“. Ten ėjo kiekvienas kareivis net už menkiausią nusižengimą ar dėl vado įsakymo nevykdymo. Pirmus į puolimą leisdavo nusižengusius kareivius, po jų kovon ėjo reguliarioji armija. Laukas budavo šimtais kūnų nusėtas. Sausio 14 d. 1945m. prasidėjo generalinis fašistinės Vokietijos puolimas. Buvau sužeistas į krūtinę. Pataikė į manę minsvaidžio skeveldra. Rūbus apliejo kraujas. Eiti buvo sunku. Be to dar reikėjo nešti ir ginklą. Jis buvo kaip įrodymas, jog ne pats persišovei. Priešingu atveju niekas tavęs negydytų . Papuolęs į ligoninę pamaniau, jog esu rojuje. Palapinė buvo šviesi, šildoma ir su atskiromis palatomis. Tai buvo amerikietiška palapinė. Valgyt fronte gaudavome į dieną po kelis šaukštus košės ir 125 gr. duonos. Jei nebūtų nužudę Lenkijos maršalo J. Pilsudskio, pasakojo man Anatolijus, Antrojo pasaulinio karo nebūt buvę. Lenkija tais laikais draugavo su Slovakija. Turėjo jie galingą kariuomenę. Bet Hitleris buvo gudrus ir sukiršino juos dėl ginčytinų žemių Lenkijos pietuose. Žinoma, dėl nesutarimų su Slovakija Lenkija susilpnėjo. Dar neteko karvedžio ir politiko. Hitleris to ir laukė. © Romualdas Vinča
Aleksandr Peškur. Gimė 1923 m. Ordašų kaime, Baltarusijoje. Mūsų 1265 pulkas vadinosi „Корпус прорыва No.6“ Tarnavau I-jame Baltarusijos fronte. Pašaukė mane 1944 m. rugpjūčio 14 d. Pirmajam frontui tada vadovavo pats Žukov‘as. Buvau nukreiptas į 8-osios kariuomenės 29-ają diviziją, artireristu. Vadovavau dvylika-šešiasdešimt penki pulku kuriame buvo 4-ios gaubicos. Tai galingas 122 mm pabūklas (reiškia ištaisyti sakinį, nerišlus ir man kaip skaitytojui nesuprantamas) Iš viso jų turėjome per 28-ius. Varšuvą vaduoti pradėjome 1944 m. sauio14 d. „Valymą“ pradėjome salve (jei geras terminas, tuomet viskas ok. Nežinau, kas tas „salve“) ir taip 2,5 val. šaudėme be pertraukos. Išeikvojome per šešis šimtus sviedinių. Vėliau vadavome Lodzę, Poznanę. Persikėlėme per Oderį. Balandžio 27-ąją priartėjome prie Berlyno, o gegužės 2-ąją jau buvome mieste. Turiu medalius ir ordinus už Varšuvos ir Berlyno vadavimą, taip pat už didvyriškumą fronte ir kitus jubiliejinius medalius. 1946 m. papuoliau į trečiąją mobilizacijos bangą. Dirbau mažo kolūkio pirmininku. 1961 m. dalyvavau parodoje, Maskvoje, iš kur už kukurūzų derlių parsivežėme sidabro medalį. Dabar jau dešimt metų esu apakęs. © Romualdas Vinča
Vladislava Ščerbakova. Gimė 1924 m. Gyvena Smorgonyse, Baltarusijoje. Kai prasidėjo karas man buvo tik suėje šešiolika metų..Gyvenau tada ne čia, o visai netoli, Zablotjes kaime. Išėjau pas partizanus, todėl patekau į ,,Budionovo“ būrį. Taip visą karą ir nukariavau. Buvo visko - ir šalome, ir badavome. Tą dieną, kai atbėgo partizanas, buvau namuose. Jis pasakė, jog karas baigėsi. Džiaugsmui nebuvo ribų. Sykį ordiną atsiuntė man net iš Maskvos. Tai įvyko, kai šventėme pergalės 50-metį. Ordiną man įteikinėjo ,,gorispolkome“ su muzika ir visa derama pagarba. © Romualdas Vinča
Autorius: Romualdas Vinča
Ši serija vadinasi „Antrojo pasaulinio karo veidai“. Kas jie? Tai karo veteranai, Leningrado blokadoje pabuvoję žmonės, partizanais išėjęs jaunimas, eiliniai žmonės ir vaikai, kuriems trauktis nebuvo kur. Ką jie prisimena ir ką gali papasakoti apie tą laikotarpį?
Jūsų dėmesiui karo veteranai. Žmonės, kurių gražiausios dienos praėjo kariaujant su okupantais. Kaip jie gyvena dabar? Ką veikią? Kaip jaučiasi ir ką nori mums pasakyti? Savo nuotraukomis nenorėjau aukštinti ar žeminti žmones, kuriuos fotografavau. Tai, kas buvo tada, buvo nešvarūs politikų žaidimai. Pasekoje – sukiršintos tautos, sudarkyti likimai. Pažvelkime į tai iš XXI a. pozicijos. Pabūkime neutralūs ir paklausykime istorijų, kurias dar gali papasakoti gyvi tų dienų liudininkai.
