2013, November 20
Autorius: Artūras Valiauga
Peizažas, artimas akiai ir tolimas atminčiai, slepiantis nadruvių, skalvių pilkapius, susiklostęs virš prūsų, lietuvių, prancūzų, vokiečių, rusų kaulų ir nepaklūstantis harmoningos kompozicijos dėsniams. Peizažas krašto, vis dar aptverto tvora,— stalkerio zona, į kurią patekus apima nerimas, iš prigimties atpažįstamas iš saulėlydžio medžių viršūnėse, pavasario žalumos, vasarvidžio kvapų, rudens klampynės vieškely, baltos žiemos tylos. . . Kraštas, išsaugojęs Mažosios Lietuvos legendą ir Kristijono Donelaičio atminimą Metų laiko rate. Ilgesio žemė, kur praeitis tvaresnė už dabartį.
Tiesa šiose fotografijose — ne tai, ką matai, bet tai, ką matydamas jauti.
Eglė Deltuvaitė, Arturas Valiauga
KNYGA KNYGOJE APIE ILGESIO ŽEMĘ
Fotografijos projekto Ilgesio žemė tikslas — pažvelgti į Donelaičio Mažąją Lietuvą šių dienų kontekste. Nuotraukose užfiksuotos Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) vietovės yra susijusios su klasiko gyvenimu ir, tikėtina, buvo jo poemos socialinis peizažas.
Vienas iš lietuvių literatūros pamatą sudarančių šedevrų — Kristijono Donelaičio Metai — ir Arturo Valiaugos Ilgesio žemė kartu liudija mūsų istorijos subtilumą, sudėtingą identitetą. Prieš tris šimtmečius vartota archajiška kalba, smarkiai nutolusi nuo šiandienos kasdienybės, jei ne privaloma mokyklos programa, tikriausiai liktų tik literatūros, kalbotyros ir istorijos mokslų susidomėjimo objektas. Paradoksalu, kaip viena jauniausių — betgi ir universaliausių — meno šakų fotografija kuria sudėtingą dialogą apie mūsų identiteto suvokimą, istorijos įvykių vertinimą, kolektyvinę atmintį, interpretuodama vieną sudėtingiausių lietuvių literatūros kūrinių. Šis derinys, iš pradžių galintis atrodyti tartum nesusipratimas, suartina XVIII a. mąstyseną ir XXI a. patirtį, klausia, ar egzistuoja amžinos žmogiškosios vertybės, amžinos klaidos, ir jas patvirtina.
Sąmoningai pasirinktos keturios kalbos knygoje brėžia istorijos ir nuo jos neatsiejamo laiko tėkmės paraleles, tampa fotografijos projekto kontekstu. Bet ne tik. Knyga knygoje nepolitizuodama prabyla ir apie Mažosios Lietuvos reikšmę pačios Lietuvos ir jos kultūros istorijai. Tikriausiai nėra kitos žemės už žemėlapiuose nupaišytų sienų, kuri būtų tokia gyva ir gaji mūsų sąmonėje. Gal todėl būnant tame krašte, apmąstant istorinius faktus, legendas bei pasakojimus, kyla nerimo jausmas. Tai ne praradimo, o atpažinimo nerimas, jį suvokus virstantis ilgesiu. Svetimo ir savo peizažo, veidų, kalbos, architektūros, atminties be patyrimo ilgesiu. Valiaugos nuotraukos leidžia patirti tikrovę per vaizdus, kurdamos tą ilgesį pateisinantį fotodokumentą.
Nuotraukos pasakoja apie Rusijai priklausantį kraštą, kuriame užaugusi trečia pokario karta nebeieško šaknų „plačiojoje tėvynėje“— kuria savo socialinį tapatumą, jį siedama su atgimstančia vartotojiška prūsiškos kultūros vizija, skatinančia esminius ekonominius, politinius ir kultūrinius pokyčius.
Subjektyvūs fotodokumentai, tik šiek tiek, tik krašteliu paliečiantys istoriją, sekantys Donelaičio biografijos žingsniais, tampa šių dienų Karaliaučiaus krašto metraščiu, vizualiniais, neverbaliniais Metais. Knyga knygoje. Apie ilgesį.
