2014, July 28
Autorius: Ieva Karjakinienė
Kailiadirbystės amatas – labai senas, tačiau šiandieną Lietuvoje tuo užsiima vos kelios įmonės. Šis verslas yra labai atsakingas – kailiai yra prabangos prekė. Šiuolaikiniam žmogui išgirdus žodžius „Kailio kelias“ vaizduotėje iškyla vaizdinys, kuriame moderniose įmonėse, erdviose patalpose, novatoriškais įrengimais išdirbamas kailis. Bet šie vaizdai neatitinka realybės. Apsilankius vieną iš kailių išdirbimo įmonių atsivėrė vaizdai ir kvapai labiau primenantys Patriko Ziuskindo romane „Kvepalai“ aprašomą turgaus aikštę, kurio veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje.
Per šimtmečius kailiadirbystės procesas beveik nepatobulėjo, mano lankyta įmonė šiuolaikinių įrengimų beveik nenaudoja. Nenaudoja nei šiuolaikinės vėdinimo sistemos ar apšvietimo: cechuose tamsu, šlapia, nosį riečia smarvė, o akis ir gerklę graužia, kailių apdirbimui naudojamų cheminių medžiagų garai. Visi „skysčiai“ iš talpų, kuriuose kailiai yra plaunami ir mirkomi įvairiuose tirpaluose, yra pilami tiesiog ant žemės. Peržengęs durų slenkstį tarsi patenki į kelis šimtmečius menančią, viduramžiais veikusią, kailių apdirbimo manufaktūrą. Iš šio konteksto išsiskiria tik darbuotojų avimi guminiai batai, kurie šį vaizdą netikėtai susieja su XXI amžiumi, taip neleisdami atitrūkti nuo realybės.
Darbuotojai čia, skirtingai nei šiuolaikinis žmogus, niekur neskuba, atidžiai ir skrupulingai „apčiupinėja“ kiekvieną į jų rankas pakliuvusio kailio plaukelį. Nepaisant sudėtingų sąlygų visi dirba kruopščiai, su meile ir rūpesčiu. Jie ramūs, atsipalaidavę, besišypsantys, draugiški.
Kailinių siuvimo įmonėje vaizdas visai kitoks: veikia modernūs įrengimai, šviesu. Tik žmonės čia visai kitokie: susikaupę, skubantys, palinkę prie siuvamo kailio. Susidaro konvejerinio darbo įspūdis. Galbūt todėl, kad darbas čia, kaip ir apdirbant, atliekamas itin kruopščiai. Kailis siuvamas iš siaurų, apie 0,5 cm pločio juostelių. Vėliau apkerpamas, kad plaukas būtų vienodo ilgio. Matosi kaip darbuotojos apžiūri kiekvieną pasiūto kalio plaukelį, kad jis savo ilgiu neišsiskirtų iš aplinkinių. Todėl smagu sulaukti šio proceso pabaigos, kuomet siuvėjos nuoširdžiai džiaugiasi nepriekaištingu darbu.
Reikėtų pastebėti, kad per metus kailių pramonei prireikia daugiau nei 45 mln. gyvūnų. Vieniems konkrečios rūšies gyvūno kailiniams pasiūti reikia 11 lūšių, 12 vilkų ar kojotų, 17 lapių, 50 audinių, 28 meškėnų, 100 šinšilų ar voverių.
Kiekvieno žmogaus apsisprendimas – valgyti mėsą ar būti vegetaru, nešioti dirbtinės ar natūralios odos batus, rengtis dirbtinio ar natūralaus pluošto drabužius. Iš užfiksuotų nuotraukų verta pastebėti, kad vis daugiau jaunų žmonių atsisako kailių, suprasdami, kad taip prisideda prie gyvūnų gerovės.
