2013, February 5
Autorius: Darius Chmieliauskas
Dažnai kyla diskusijų, kas yra ir kas nėra fotoistorija. Kalbant tai atrodo aišku ir lengvai suvokiama, tačiau žiūrint nuotraukas tą pasakyti dažnai būna gerokai sudėtingiau. Todėl geriausias būdas pabandyti sudėti taškus ant „i“ yra apibrėžti tai, kas gi yra fotoistorija ir kuo ji skiriasi nuo kitų fotografijos žanrų.
Posakis ,,vaizdas atstoja tūkstantį žodžių“ nėra visiška tiesa, ypač tuomet, kai nagrinėjamos temos yra susijusios su problemomis, į kurių sprendimus nėra vienareikšmiško atsakymo. Čia fotoistorija tampa puikia priemone, nes problema analizuojama ne vienu kadru, o nuotraukų seka, kuria žiūrovui galima išreikšti ir savo požiūrį į konkrečią nagrinėjamą problemą. Fotoristorija tarsi kino filmas, nes tiek ją kuriant, dėliojant nuotraukų seką, tiek rašant tekstą, kuris ypatingai suskambėtų žiūrint nuotraukas, visur ir visuomet reikia laiko ir nuoseklaus darbo, įsigilinimo į temą ir žinojimo, ką nori tuo pasakyti. Fotoistorijos yra ne spontaniškų kadrų seka, o apgalvotas darbas numatant, kaip įtraukti žiūrovą, kaip jam pristatyti problemą ir kokią poziciją išsakyti. Patį terminą ,,fotoistorija“ galima trumpai apibūdinti literatūriniu esės apibrėžimu. Literatūroje esė yra laisvos formos ir stilistikos tekstas, kuriame išreiškiama subjektyvi autoriaus nuomonė. Nors teksto struktūra gana laisva, vis dėlto būtinos kelios sudedamosios dalys: įžanga (problemos iškėlimas), temos plėtojimas (problemos skaidymas dalimis, argumentacija, jos parėmimas citatomis, vaizdiniais) ir išvados (pagrindinis akcentas). Fotografijoje kaip ir literatūroje, tik esminė istorijos dalis pasakojama vaizdais.
Esminis fotoistorijų privalumas, lyginant su kitais dokumentikos žanrais (tarkime reportažu) yra tas, kad autorius jose temą nagrinėja plačiau ir įvairesniais aspektais, skiria tam daugiau laiko ir dokumentuojamus žmones/vietas lanko kelis ar keliasdešimt kartų. Fotoistorijai nėra privalomas linijinis pasakojimas ir autorius, norėdamas akcentuoti savo požiūrį jį dominančia tema, nuotraukas gali pateikti ne chronologine seka, o sudėlioti taip, kad jo požiūris būtų aiškiau ir tvirčiau išreikštas. Žinoma faktų iškraipyti negalima, nes tai yra dokumentinė fotografija. Tačiau tai, ką paminėjau aukščiau kažin ar padės suvokti, kaip kurti fotoistoriją ir kokius kadrus į ją įtraukti. Kad būtų lengviau susidaryti reikiamą vaizdą, pamėginsiu visą procesą (taip aš jį įsivaizduoju) papasakoti nuosekliau.
Tema, informacijos paieška ir autoriaus pozicija
Dažnai temos gimsta iš įvairiausių asmeninių patirčių, kai viena ar kita problema paliečia asmeniškai ar apie ją sužinoma iš artimų žmonių rato. Tada atrodo, kad idėjos ir problemų sprendimai tarytum ateina savaime. Tai yra tik pirmapradė idėja, kuri yra tik įvairių išgyvenimų, patirčių ir stereotipinių, paviršutiniškų žinių ir įsitikinimų samplaika, kuriai dar reikia suteikti formą. Kontūrai ne visada išryškėja iškart, kartais jie virsta aiškia forma jau fotografavimo metu, dokumentuojant situacijas ir taip ieškant atsakymų į iškeltus klausimus, kurių proceso metu dažnai iškyla vis daugiau. Labai gerai, kai tema vienaip ar kitaip autorių liečia asmeniškai, nes tuomet netrūksta motyvacijos ieškant tikrųjų problemos priežasčių, bandant atrasti įdomių požiūrio taškų ir skiriant pakankamai laiko gryninant pačią idėją. Galiausiai problema, kuri paliečia asmeniškai, visada būna labiau išjausta. Pavyzdžiui, mano idėja sukurti fotoistoriją apie neįgalųjį benamį Janą kilo sužinojus, kad jis gyvena netoli draugų namų, apleistoje pionierių stovykloje Grigiškėse. Kai pirmą kartą pasibeldžiau į jo duris laikiname prieglobstyje, dar tiksliai nežinojau, ką būtent norėsiu pasakyti žiūrovams. Mane vedė paprasčiausias smalsumas, nes anksčiau neteko bendrauti su benamiais. Po kelių susitikimų viskas tapo daug aiškiau ir paprasčiau. Banali benamystės tema ėmė įgauti vis ryškesnę formą. Istorija apie jį turėjo parodyti kaip gyvena ir ką jaučia žmogus, neturintis nei artimųjų, nei darbo, nei namų, atskleisti būseną žmogaus, kuris yra vienui vienas, niekam nereikalingas. Norėjau aiškiai pasakyti, kad atstumtas ir visuomenės nurašytas žmogus jaučia ir išgyvena viską taip pat kaip ir visi kiti. Stengiausi įžvelgti (ir tikrai atradau) optimizmo jo beveik beviltiškoje siuacijoje. Deja, po kurio laiko, jau geriau pažinus Janą, supratau, kad ne viskas buvo taip gražu, kaip atrodė iš pradžių. Vis tik nusprendžiau nekeisti pradinio požiūro taško savo galutinėje istorijoje ir pusmetis darbo virto emocijų kupina 12-os nuotraukų istorija. Sukaupta patirtis leido į benamystės temą pažvelgti žymiai kritiškiau ir išsamiau. Vėliau, skyręs laiko informacijos paieškai, radau vertingų sociologinių tyrimų, kurie leido suvokti benamystės problematiką daug aiškiau. Susipažinau su nakvynės namų gyventojais ir darbuotojais ir ėmiausi šią temą analizuoti visai kitu kampu. Šis labiau analizuotas ir išgrynintas rezulatas matomas istorijoje „Atstumtieji“. Jis gerokai skiriasi nuo pirmosios istorijos. Ir nors abi istorijos yra apie benamius, jose atsispindi skirtingi aspektai. Viena pasakoja apie konkretų žmogų, yra kupina užuojautos ir vilties, o kitoje bandoma į problemą pažvelgti gerokai plačiau.
Taigi mūsų patirtys, išgyvenimai ar tiesiog smalsumas ir noras pažinti, leidžia nesunkiai atrasti įvairiausių temų. Jos neprivalo būti revoliucingos, neprivalo nagrinėti vien neigiamų gyvenimo aspektų. Juk fotografija neturi keisti pasaulio, ji turi keisti požiūrį ir plėsti akiratį. O pasikeitęs požiūris jau gali turėti įtakos didesniems pokyčiams. Taip ir fotoistorija neprivalo pasiūlyti sprendimo, o tik išreikšti autoriaus poziciją jam rūpima tema.
Reziumuojant. Kuo daugiau domėsitės jus supančia aplinka ir pažinsite (ne klausysite gandų ir nuomonių), tuo lengviau bus rasti įdomių temų ten, kur daugelis jų neieškotų.
Istorijos herojai ir jų paieška
Kiekviena istorija turi savo herojus, todėl svarbu, kad jie būtų tinkami ir iškalbingi. Tai ne visada lengva užduotis, nes žmonės nėra linkę pasakoti apie savo problemas bet kam, ypač jei yra fotografuojami. Jie vengia viešumo, kai kalbama apie jų asmenines problemas. Nesvarbu, šios problemos suvoktos ar tik nujaučiamos. Jei norite, kad žmogus jums atsivertų, turite iš pat pradžių būti sąžiningas jam. Pirmiausia turite įtikinti žmogų, kodėl istorija, kurią kuriate, yra reikalinga ir turėtų būti parodyta visiems. Dėl šios priežasties gerai paruošti namų darbai (visa įmanoma informacija nagrinėjama tema, jūsų nuomonė šiuo klausimu ir kuo ji reikšminga ar tiesiog kitokia) padės tinkamai argumentuoti žmogui, kodėl jis turėtų jumis patikėti. Antra – nesitikėkite, kad žmonės jums greitai atsivers. Reikia laiko susidraugaujant, įgyjant pasitikėjimą (ir jo neprarandant) ir, jei norite atvirumo iš savo herojų, patiems būti atviriems. Nebūtina pasakoti visų savo gyvenimo detalių, tačiau elementari psichologija, kai susitapatindami su herojumi papasakosite panašių nutikimų, leis žmogui pasijusti geriau, taigi ir pasakoti daugiau. Bendraujant ilgiau žmonės labiau atsipalaiduoja, nebemato nuolat juos sekančio fotoaparato ir elgiasi natūraliau. Be to, reikia nusiteikti, kad ne visada žmones pavyksta įkalbėti iškart. Kartais prireikia laiko, o kartais tenka ieškoti naujų istorijos herojų. Didelė dalis sėkmės priklauso nuo jūsų bendravimo įgūdžių. Be abejonės, bus situacijų, kai žmonių veidai nuotraukose gali tiesiogiai pakenkti istorijos herojams. Puikus pavyzdys yra istorija „Brakonierių kasdienybė“. Tokioje situacijoje viską galima papasakoti keičiant pasakojimo stilių, kitaip tariant – būtina improvizuoti ir ieškoti abiems pusėms priimtinų sprendimų.
Lengviausia dalis – fotografavimas
Fotografavimas yra vienas lengvesnių etapų, ypač tuomet, jei dokumentuojamos pasikartojančios situacijos ir tik tuo atveju, jei esate atlikęs namų darbus bei žinote, ką ir kaip norite papasakoti. Techniniai aspektai yra individualus kiekvieno fotografo pasirinkimas. Universalaus recepto čia nėra. Svarbu neužsiciklinti ieškant vieno tobulo, viską pasakančio kadro ir nevizualizuoti norimo kadro iškart. Taip galima pro akis praleisti daug įdomių ir svarbių akimirkų. Pakanka žinoti, kokią situaciją (veiksmą, emociją, detalę) reikėtų užfiksuoti. O vėliau improvizuokite, ieškokite rakursų ir situacijų ir palikite vietos netikėtumui. Naudinga palengva dėliotis fotoistoriją, kol ji nėra baigta. Matant nuotraukų seką prieš akis, galima aiškiau susidaryti bendrą vaizdą, pamatyti, kokių kadrų trūksta, kurie yra „silpoki“ ir ar juos galima nufotografuoti geriau, išraiškingiau. Skubėjimas čia nepadės. Viskas turi susigulėti ir nusigludinti. Verta ir netgi būtina dėliotis istorijos eskizus. Tai padės nesugaišti per daug laiko ir nefotografuoti tų pačių kadrų vėl ir vėl. Tai leis nepraleisti svarbių momentų, kuomet jau, regis, baigtoje istorijoje, staiga pritrūksta kelių svarbių momentų. Tai neleis nukrypti nuo pradinės idėjos (kaip minėjau pradžioje, vis geriau perprantant temą nuomonė dažnai keičiasi ir tai nebūtinai naudinga).
Dar keletas bendrų patarimų:
Kaip vaizdų seka pasakoja istoriją
Nors esės apibrėžimas sako, kad viskas pateikiama laisva forma, tam tikri istorijos dėliojimo (naratyvo) būdai padės žiūrovams ją aiškiau suprasti. Vėlgi galima pasitelkti filmo ar literatūros kūrinio analogijas. Pabandysiu patikti pavyzdį: įžanga gali prasidėti bendro plano nuotrauka ir supažindinti žiūrovą su veiksmo vieta. Atminkite, kad jūs viską matote čia ir dabar, o žiūrovas matys tik nedidelę dalį. Stambesnio plano nuotrauka padės susipažinti su herojais, stambaus ar vidutinio plano portretai – perprasti jų nuotaikas. Detalės padės perprasti istorijos mintį ar susidaryti nuomonę ir tai nebūtinai turi būti stambaus plano kadras. Tai gali būti, tarkime, ta pati portretinė nuotrauka. Svarbu, kad joje atsispindėtų temos esmė. Emocijos, ryšys su aplinka – ne mažiau svarbūs istorijos elementai. Juk aplinka daro įtaką personažo gyvenimui ir savijautai, o neretai ir yra problemų priežastis. Tiesa, nereikėtų pasakoti istorijos vien portretais ar stambiais planais. Žmogaus gyvenime reikšmę turi viskas: daiktai, jį supantys žmonės, gamta ir t.t. Net iš pažiūros mažai pastebimos detalės, jų sąsajos gali turėti reikšmės pasakojant istoriją vaizdais ir puikiai apibūdinti situaciją. Svarbiausia – matyti visumą ir jausti, koks kadras istoriją gali praturtinti, o kuris yra tiesiog gražus, bet nieko nesakantis.
Dar svarbu nepamiršti, kad situacija, kurią dokumentuojate ar problema, kurią analizuojate, neatsirado savaime. Ji yra įvairių situacijų ir susiklosčiusių įvykių pasekmė, pavyzdžiui, vyras geria, nes jį paliko žmona. Dėl to svarbu „atsitraukti toliau“ ir į situaciją pažiūrėti globaliau. Tarkime, fotoistorijoje „Daugiavaikės šeimos kasdienybė“ autorė neapsiribojo vien tik skurdo ir alkoholio vartojimo kaime tema. Ji paprastos šeimos gyvenime įžvelgė teigiamų, plika prašalaičio akimi nepastebimų dalykų – vaikų optimizmo, noro keisti gyvenimą, artimo tarpusavio ryšio ir gražių svajonių. Bandymas pažvelgti į situaciją plačiau ne tik praturtino fotoistoriją įdomiu kontekstu, bet ir leido sukurti objektyvesnį situacijos vaizdą. Daugelis šioje situacijoje įžvelgtų tik neigiamus aspektus ir bandytų situaciją eksploatuoti banaliai ir tiesmukai, todėl fotografuojant ir domintis tema būtina sau užduoti kuo daugiau klausimų ir bandyti rasti į juos atsakymus. Pavyzdžiui, kodėl susiklostė tokia situacija, ar herojus galėjo situaciją pakeisti, jei ne, kokie veiksmai tam turėjo įtakos? Ar herojus bando ką nors keisti? Jei taip, kaip jam sekasi, jei ne – kodėl ir taip toliau iki begalybės. Kuo įvairesnius ir nepatogesnius klausimus užduosite patys sau, tuo daugiau niuansų ir galimų atsakymų pastebėsite, tuo įdomesnė bus jūsų istorija.
Tekstai – ne mažiau svarbi dalis
Dar viena galbūt ne pati įdomiausia fotoistorijos kūrimo dalis yra tekstai. Vien nuotraukomis visko nepapasakosite, nes žmonės gali susikurti netikslų situacijos vaizdą ir ieškoti kitų, jiems priimtinesnių atsakymų ar prielaidų patvirtinimo. Kiekviena nuotrauka turi turėti savo komentarą, o visa istorija – bendrą pasakojimą, kuriame autorius gali išdėstyti tiek esminę informaciją, tiek savo poziciją, na o pačios nuotraukos turi visa tai pagrįsti, kad visa, kas užfiksuota vyko ar tebevyksta. Be to, tekstas padės žiūrovui susikurti reikiamą nuotaiką ir į istoriją pažvelgti giliau, atrasti sąsajų, kurių galbūt nebūtų ieškojęs.
Pabaigai
Tikiuosi, kad pavyko atskleisti, kodėl fotoistorijos nėra tik į seką sudėliotos nuotraukos ir ši informacija padės į fotografiją pažvelgti kitu kampu. Nes fotoistorija yra ištisa knyga, pasakojanti nuotraukomis, laikantis naratyvo principų, būdingų literatūrai ar kinui. Tam pasiruošti, įamžinti ir tinkamai papasakoti reikia laiko ir suvokimo ką, kam ir kodėl darai. Tai nėra lengva, bet pastangos visada pasiteisina. Juk visada sunkiausia būna tiesiog pradėti dirbti, todėl jei tik turite nors šiek tiek noro, bet vis dar abejojate, rašykite mums! Padėsime kuo galėsime!