2014, December 16
Autorius: Jonas Kulikauskas
1993 metais savo 25-ąjį gimtadienį švenčiau Vilniuje – jau laisvos Lietuvos sostinėje. Sovietų Sąjunga buvo ką tik sugriuvusi. Taigi, tų metų pavasarį nusprendžiau tris su puse mėnesio praleisti blaškydamasis po Lietuvą su savo mėgiamu „Canon’’ fotoaparatu ir tuzinu juodai baltų juostelių kuprinėje.
Kiekvienas sutiktas žmogus man pasirodė norintis likti nuošalyje ir vienumoje. Nors iš pirmo žvilgsnio visi lyg buvo kažkuo užsiėmę ir aktyvūs, tačiau iš tiesų jie niekur neskubėjo. Laikas buvo tarsi sustojęs, o žmonės – labiau susimąstę nei įkvėpti. Tačiau džiaugsmas, atsispindėjęs vaikų akyse, buvo visiška priešprieša suaugusiems. Jiems, gimusiems Didžiųjų permainų metu, viskas atrodė natūralu ir sava.
Praėjus porai metų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo lietuviai jautėsi laisvi, tačiau tuo pačiu ir supančioti – šalyje vyravo bedarbystė, o šalies ekonomika buvo visiškai sužlugdyta. Vyriausybė nebemokėjo savo darbuotojams atlyginimų, parduotuvių lentynos stovėjo beveik tuščios. Pagrindinis miestų akcentas buvo apgriuvę pastatai ir tuščios gatvės.
Laikotarpis po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo labai sunkus, todėl norėjau įamžinti tuometinę dvasią. Stengiausi kuo tiksliau perteikti šios kartu gasdinančios ir žavios vietos netobulumus, vendgdamas bet kokio sentimentalumo, kurį pajaučiau dar vaikystėje, vartydamas propagandinės Lietuvos atvirutes. Būtent todėl man buvo be galo neįprasta miestuose matyti šimtmečius skaičiuojančius pastatus, ir aš stengiausi fiksuoti kiekvieną likusią ar benykstančią šios šalies grožio detalę.
