Migracijos

2013, April 10

Autorius: Ieva Baltaduonytė

Būti apsigyvenusiam nebūtinai reiškia būti nepaslankiu, būti mobiliu, nebūtinai reiškia būti atskirtu.
- Ahmed, Castañeda, Fortier, Sheller (2003: 1). 

Tarptautinė migracija yra didžiulis pokolonijinės eros fenomenas, apimantis didelį žmonių skaičių, nuolatos keičiančių gyvenamąją vietą. Daugelis yra priversti išvykti dėl ekstremalių aplinkybių, kiti išvyksta įgyti naujos patirties. Lygiagrečiai mobilumas, atskirtis ir transkultūralizmas tampa neatskiriama šiuolaikinės visuomenės charakteristika.

Migracijos nagrinėja migracijos kultūros aspektus ir kvestionuoja kaip vietos kaita paveikia ir keičia migruojančiųjų gyvenimus. Kas yra prarandama ir įgyjama pereinamojo laikotarpio procese paliekant namus ir įsikuriant svečioje šalyje? Šis ir kiti klausimai yra adresuojami per dialogą su dvi kartas reprezentuojančiomis lietuvėmis moterimis, kurios atvyko į Airiją vadinamojo ‘Keltų Tigro’ laikotarpiu. Dialogai atskleidžia intymius tarpkultūrinius reiškinius susiijusius su sąvokomis apimančiomis namus, kalbą ir istoriją. Auditorija yra kviečiama persvarstyti dažnai neigiamą požiūrį į migraciją ir interkultūralizmą.

Migruojantiesiems kalba yra svarbus interkultūrinės visuomenės elementas, Heiderio žodžiais “kalba yra namai”. Kalba paveikia ir formuoja šių moterų, kurios yra kilę iš to paties etninio pamato, bet yra gyvenusios skirtingose istorinėse paradigmose – okupuotoje sovietinėje ir nepriklausomojoje Lietuvoje, tapatybes. Vyresnės moterys kalba lietuviškai ir rusiškai, pastarosios kalbos vartojimas yra ypač diskutuotinas dabartinėje, nuo komunistinio režimo žlugimo 1991 metais nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvai tapus Europos sąjungos dalimi, buvo pradėta skatinti vietos kaita visoje Europoje. Jaunesnės kartos moterys jau spėję susipažinti su vakarų kultūra bendrauja lietuviškai šeimos rate ir angliškai visuomenėje, taip patvirtindamos norą integruotis ir pritapti naujoje, svečios šalies visuomenėje.

Bėgant nuo pokonfliktinės šalies anomalijų, šių moterų gyvenimai yra formuojami kolonijinės okupacijos represijos atminties, taip pat ir naujų, šiuolaikinės visuomenės iššukių, kurie apibrėžia, tai ką Mieke Bal apibūdina kaip “migravimo kultūrą”. Namų palikimas siekiant platesnių galimybių dažnai apima psichologines permainas, kurios baigiasi prieštaringomis kontempliacijomis  – tarp namų ir svečios šalies. Keičiasi namų sąvokos supratimas; namų apibrėžtis tampa suprantama kaip minčių būsena, o ne buvimas konkrečioje vietoje. Namai kaip apčiuopiama materija ir pastovi vieta migruojantiesiems išlieka tik prisiminimuose ir materialiose žymėse.

Asmeniniai daiktai, kuriuos emigravusios moterys atsivežė iš namų lietuvoje ir yra tos žymės. Tai yra ankstesnio gyvenimo prisiminimai, kurie primena apie nematomą atminties materiją, tai tarsi nostalgijos liudijimai. Šių mnemoninių objektų archyvavimas yra pereinamosios kultūros refleksija, kur prisminimas irgi yra išnykstantis.

Namų samprata, kaip įsivaizduotina, o ne konkreti vieta yra ypač svarbi migruojantiems, kurie niekada visiškai ‘neatvyksta’ ir neįsilieja, kurie yra nuolatiniame kitime, svarstantys buvimą tarp čia ir ten, tarp naujos ir senos kultūrų ir istorijų. Migracijos kviečia stebėtoją įsitraukti į šiuos asmeninius pasakojimus, kur nei namai, nei kalba nebėra apibrėžti kaip konkretūs reiškiniai.

Daugiau autoriaus darbų rasite www.ievabaltaduonyte.com