2015, July 14
Autorė: Indrė Armalytė
Mano Palestina talpina daug. Jei pradedi kalbėti, pasakoti – žodžiai nesibaigia, jų vis per maža tam rūpesčiui ištuštinti.
Jei staiga nutylu, ta tyla kalba toliau.
Politinių kalinių gausa, naktiniai reidai, vaikų areštas bei tardymas, žemės vagystė, kariniai patikros punktai, judėjimo ribojimas, namų griovimas, nelegalios Izraelio nausėdijos, skirtingi keliai žydams ir palestiniečiams, tarptautinės teisės normas pažeidžianti betoninė siena, taip pat tarptautines visuomenės nepripažįstama Jeruzalės aneksija – kaip Izraelis tvarkosi palestiniečių okupuotose žemėse, žinojau dar prieš vykdama į Vakarų krantą. Tiesa, naiviai tikėjausi, kad žmonės visgi gyvena savus gyvenimus, pamiršdami okupaciją. Deja, okupantą jauti kiekviename žingsnyje, jo demonstruojamą karinę galią regi už kiekvieno kampo.
Palestiniečių vaikai išmokė, kaip būti atsargiai per taikias demonstracijas, kaip išvengti IDF ((Israel Defense Forces) ašarinių dujų bei kulkų. Kartu su jais slėpėmės ant stogo ir ieškojome akimis kariškių. Tačiau, taip, buvo akimirkų, kai užsimiršdavom. Tiesą pasakius, tik su jais, mažaisiais, tai ir tepavykdavo. Savadarbiai muilo burbulai puikiai tam tiko. Muilo buvo visur – ant grindų, sienų, rūbų ir plaukų. Dar buvo daug garsių emocijų ir lengvumo širdy.
Tiesa, berniukai nuotraukose, po poros metų jau bus tinkami kalinimui bei tardymui, tad vaikystė baigsis kiek anksčiau, nei mums įprasta.
Tags: BW, fotoserija, Indrė Armalytė, juosta, konfliktas, Palestina, vaikai
