2012, December 11
Autorius: Romualdas Vinča
Fotografuojant dažnai noriu kažką pasakyti, bet nežinau ką, dažnai noriu kažką parodyti, bet nežinau kaip, nes viskas jau, rodos, padaryta, pasakyta ir nufotografuota…
Pamėginsiu nupasakoti savo jausmus, apibūdsiu tai, kas vyksta, kai einu fotografuoti, kai fotografuoju ar kai žiūriu jau į savo darbo rezultatus – atspausdintą nuotrauką. Tiesa, šis rezultatas, nepaisant įdėto triūso, tai dar ne finišo tiesioji, nes jis gali būti (o gal net ir būna) tiesiog neįdomus: nuotraukos panašėja į plagiatą ar ankstesnesnius darbo vaisius.
Kai paimu fotoaparatą į rankas ir išeinu fotografuoti, laikas man išnyksta. Pasineriu į kūrybinę atmosferą, į ieškojimą ir ėjimą link nežinomybės, tobulo kadro. Prasideda įdomiausioji dalis – analizė ir tikrasis darbas. Pavyzdžiui. Prieš mane stovi žmogus, o aš jau galvoju, kaip jis atrodys nuotraukoje, mąstau, kaip pagyvinti būsimą nuotrauką, kaip ją padaryti individualia ir nepakartojama. Suvokiu, kad mano atsitiktiniui modeliui reikia užduoti klausimą ir pagal situaciją orientuotis, koks šis klausimas turi būti. Tokiomis akimirkomis pasidomiu apie subjekto darbą, artimuosius ir mintys ima suktis kitur, nes privalau gaudyti momentą, kai jis atskleis save. Kai esi fotografas, turi suderinti kompoziciją, šviesą, suvesti ryškumą, mąstyti ir priimti sprendimą, kada tikrai yra tas metas, kai privalai nuspausti mygtuką. Svarbiausia, neskubėti!
Spalvoti namai, judantys troleibusai, vaikštantys žmonės, kažkur skubantis miestas. Atrodo, kad sėdžiu teatre ir stebiu spektaklį, kurio metu vis užduodu sau klausimus: kaip įsiterpti į gatvės ritmą, ką fotografuoti? Gal vis dėlto išdrįsti ir pamėginti į šį miestą pažvelgti per fotoaparato objektyvą? Ne, nereikia. Jei pakelsiu fotoaparatą, tuomet miestas sustos. Sutrikdysiu visą ritmą, tvarką ir darną. Tokiomis akimirkomis pasijaučiu kaip ateivis, kuris viską stebi, visus mato, bet pats yra nepastebimas. Štai kodėl fotografuoju nuo krūtinės, taip nenumanydamas, koks iš tiesų rezultatas bus popieriaus lape. Eilinį kartą atsiduriu nežinomybėje, todėl viską palieku Dievo valiai.
Ore tvyro įvairūs kvapai: kavinių, užkandinių, benzino, šlapios žolės… Visi šie kvapai susimaišo tarpusavyje ir pradedu jausti, kad nebegaliu įkvėpti pilna krūtine. Nebegaliu ir fotografuoti, todėl nuo nuo šurmulio bėgu į kaimą. Čia viskas daug paprasčiau ir aiškiau, nes žmogus su fotoaparatu rankose ne ateivis, o laukiamas svečias. Nurimstu.
Kuomet laukuose matau dirbanti žmogų, galvoje ima gimti vaizdiniai. Kojos mane veda ten, kur privalau būti. Po kelių minučių jau fotografuoju ir jaučiuosi laimingas. Darau tai, kas sukuria naują pasaulį, jei tiksliau, mano pasaulį. Atsiveria naujos erdvės ir tik aš esu jos įkurėjas ir atradėjas. Žavi paprasti dalykai: kaip kaimo gatvele eina močiutė, jos ėjimo manieros, kaip gražiai ši gatvelė jai vingiuoja už nugaros… Gimsta įvairiausi vaizdiniai, bet ne būsimas kadras, todėl suprantu, kad nuotraukos nebus ir nueinu toliau.
Daug laiko paveikslavau žmones ir maniau, kad tai daryti jau išmokau gerai, turėjau tvirtą nuomonę apie save, buvau įsitikinęs, kad esu geras fotografas iki tol, kol susitikau su vienu meninku, kuris žiūrėjo į mano darbus (jau ne pirmą sykį), ilgai tylėjo ir galiausiai prabilo:
–Žinai, tavo nuotraukos per metus nepasikeitė. Tu fotografuoji taip pat. Pamėgink fotografuoti įdomiai. Tuomet ilgam susimąsčiau ir vėl ėmiausi fotografuoti žmogų. Pasinėriau į kūrybą ir nauji rezultatai mane džiugina. Taip pajaučiau fotografijos jėgą ir vėl pamačiau naujus jos horizontus.
Po įvairiausių išgyvenimų žmogus ima kitaip žiūrėti į poeziją ir muziką. Šioje sąsajoje randu daug bendro ir pajuntu vidinę laisvę. Kažkodėl viskas tampa įdomu. Taip gyvenimas įgauna prasmę, jis tampa lyg šokis, kur kiekvienas žengtas žingsnis atneša laimės pojūtį. Visa tai tampa ne privalomu ėjimu, o svanorišku ėjimu link nežinomybės. Paaiškėja, kad ta nežinomybė – tai juostinė fotografija, kurioje gimsta gilesnė prasmė: ateini, pažiūri ir supranti, jog neverta spausti mygtuko ir eini ieškoti toliau… Fotografui nedera kurti nesąmonių, todėl ir nenoriu būti tiesiog dauginimo mašina.
Dažnai širdyje noriu ryškių ir veiksmo pilnų kadrų, o Yashica traukia kitur – prie ramybės, prie gilios ir išmąstytos nuotraukos, prie nuotraukos, į kurią nori pažiūrėti vėl ir vėl, nes ji persmelkta gerumu ir paprastumu, nes iš jos sklindanti ramybė pritraukia dėmesį ir nejučiomis verčia keistis. Tokia nuotrauka ne visuomet iki galo suprantama, bet galima ją pažinti ir atrasti naujų gairių. Žvelgdamas į tokią nuotrauką suprantu, kas toje nuotraukoje nepaprasta, o kas kasdieniška, suprantu, kaip tai ima derėti tarpusavyje ir suvokiu, kad tai, kas anksčiau nuo manęs buvo paslėpta, dabar atveria kitą pusę. Galbūt todėl įdomiausia fotografijoje dalis – jos potekstė.
Fotografija yra itin sudėtingas procesas, nes ji yra šviesos ir šešėlio tylėjimas popieriaus lape. Tai realybės virsmas į nerealųjį pasaulį, tai kažkokia beprotybės manija, kuomet vėl ir vėl nori fotografuoti, vėl ir vėl atversti savo albumą. Nuotrauka yra laisvė, netikėti susitikimai, dar neišgirstos istorijos… Aš žinau, kad tik manyje yra raktas, galintis atverti duris bei galimybes padaryti kitokią nuotrauką, išskirtinį kadrą, todėl drąsiai tariu sau – pirmyn!