2015, January 22
Autorius: Artūras Morozovas
Ukrainos Rytuose verdant mūšiams, o likusioje šalies dalyje netylant politinėms diskusijoms, viename piečiausių šios didžiausios Europos šalies kampelyje girdėti tik valčių motorų burzgesys.
Odesos apskrityje, Dunojaus upės deltoje ant septyniasdešimt penkių salų įsikūręs Vylkovo miestas.
Nors ši vieta mažai žinoma net patiems Ukrainiečiams, ji dažnai tituluojama Ukrainos Venecija. Dunojus, pratekėjęs per 10 šalių, čia įteka į Juodąją jūrą, sukurdamas didžiulę deltą besidriekiančią dviejų šalių teritorijose. Upės vidurys ties Vylkovo miestu – neutrali zona, o kitame krante – jau Rumunijos pasienis.
XVII a. nuo Rusijos patriarcho Nikono paskelbtos reformos gelbėdamiesi, Dunojaus deltoje prieglobstį rado Kubanės kazokai bei sentikiai – lipovanai. Jų įkurta gyvenvietė buvo žinoma kaip Lipovanų kaimas. 1762 m. miesto statusą gavusi gyvenvietė mažai tepasikeitė.
Šiandien, skrodžiant kanalus tarp daugybės salų, vaizdai primena senovę – medinės valtys, lieptai, vytelėmis sutvirtinti salų krantai bei iš šiaudinių, moliu drėbtų namų, vis pasirodantys senieji gyventojai. Salose, toliau nuo centro, iki šiol gyvena keli šimtai lipovanų.
Seniau vyravo tokia tradicija – kiekvienas jaunuolis turėdavo pasistatyti valtį, dažniausiai iš Rusijos atpulgyto medžio, ir tik tuomet galėjo oficialiai prašyti patikusios merginos rankos.
“Valtis Vylkove – ne tik transporto priemonė – tai antrieji namai. Čia skiriami pasimatymai, įsimylima, bučiuojamasi, ištekama ir… skiskiriamasi. Į kitą pasaulį taip pat plukdoma valtimi” – įsikibęs į savo laivo vairą pasakoja vietinis kapitonas Nikolajus.
