Paslapčių Kambarys

2013, June 12

Autorė: Justė Šuminaitė

Fotografija yra paslaptis apie paslaptį, kuo daugiau tau ji sako, tuo mažiau žinai (D. Arbus)

Personažų artimiausia aplinka, jų buities detalės atskleidžia paslaptis, kurias paprastai vengiama išryškinti viešumoje, nes manoma, kad taip sugrius susikurtas įvaizdis. Taip nuslepiame savo ypatingumą. Fotografavimas asmeninėje erdvėje suteikia galimybę ne tik tiesiogiai perteikti žmogaus buitį, bet ir geriau pažinti asmenį, pažvelgti į jį tam tikru kampu, sukurti bent trumpalaikius pasitikėjimo ir saugumo santykius. Natūrali aplinka, nesurežisuota, „buitinė“ nuotrauka leidžia atrasti kitokį – intymų požiūrį, kartu išlaikydama paslaptį apie žmogų (paprastai nufotografuotas žmogus nuotraukoje neleidžia atpažinti jo kitoniškumo, jei neparodoma tiesiogiai arba neišreiškiama verbaline forma). Individuali kiekvieno žmogaus buitis kontrastingai išryškina jų skirtumus, parodo kiekvieno savitumą, santykį su aplinka. Matant žmogų jo aplinkoje, tarp asmeninių buitinių daiktų, galbūt natūraliai kyla noras pamėginti įspėti jo gyvenimo būdą, profesiją, pomėgius ar net charakterį. Įspėti paslaptį.

Fotografijų personažai – eiliniai žmonės ir iš pirmo žvilgsnio tarsi niekuo neišsiskiria iš kitų. Pažvelgusi į juos iš arčiau, supratau, kad kiekvienas turi savo paslaptį, kuri gali būti atskleista ir suvokta tam tikromis aplinkybėmis. Toli paslapčių nereikėjo ieškoti, didžioji dalis jų jau buvo patikėtos nuo labai senai bendraujant su nuotraukų personažais. Keletas kitų asmenybių ilgą laiką pačiai buvo savotiška paslaptis, galbūt niekada ir nebūčiau sužinojusi, kad gretimame name gyvena karalienė…

Yra paslapčių, kurių tikriausiai nesužinosiu niekada. Nereikia. Paslaptis liks paslaptimi.

Nėra žmogaus be paslapties.

„Štai kokia mano paslaptis. Ji paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia –nematoma akimis.“ (Antuanas de Sent-Egziuperi)