2012, November 7
Autoriai: Darius Chmieliauskas ir Tadas Kazakevičius
Neretai fotografuodami mes net neužduodame sau klausimo, kodėl tai darome ir ką tuo norime pasakyti. Be abejonės, kiekvienam žmogui fotografija kaip saviraiškos forma simbolizuoja skirtingus dalykus. Vieni nori tiesiog praleisti laiką, kiti – būti madingi, treti – įamžinti akimirkos grožį, įstabumą, šypsenos platumą ir panašiai. Tačiau retai susimąstome, ko mes iš tiesų siekiame fiksuodami konkrečią akimirką ir kokia yra tos akimirkos prasmė mums ar žiūrovams.
Galiausiai sustoję ir uždavę sau šį – esminį – klausimą pradedame suvokti, kad mygtuko spustelėjimas yra tik taškas sakinio pabaigoje, vainikuojantis ilgesnį ir kur kas įdomesnį procesą. Jis įprasmina tai, kas dar nuo proceso pradžios buvo kuriama galvoje. Fotografija – tai ne vien mygtuko spustelėjimas, tai – bendravimas ir ryšys su žmogumi, mūsų pasaulėžiūros ir aplinkos sintezės rezultatas. Juk fotografijos stebuklas atsiskleidžia per pažinimą, tiesioginį ar tik įsivaizduojamą dialogą su fotografuojamu objektu. Pripažinkime: ilgaamžis kadras yra ne tas, kurio ryškumo zona siauresnė ar apdirbimas įmantresnis. Tai kadras, kuriame yra daugiau įžvalgos ir meilės subjektui, kuris perteikia fotografo gebėjimą perprasti žmogų, atrasti jame asmenybę ir bent akies krašteliu žvilgtelėti į jo vidinį pasaulį.
Pajautimas – tai gebėjimas pajusti subtilius aplinkos virpesius ir perteikti juos dvimatėje ekrano ar fotopopieriaus plokštumoje ypač aktualus portreto ir dokumentikos srityje, kur reikia gerokai gilesnio įsitraukimo. Šitai nelengva, nes žmogaus pasaulis nėra tik jo mintys ir jausmai: tai ir jo aplinka, detalės, atspindinčios jį supantį pasaulį. Visa tai – ne ką prastesnis asmenybės atspindys, todėl, spaudžiant fotoaparato mygtuką, visos detalės turi susilieti į darnią visumą. Spėliojimai ir akli bandymai gali ir nepadėti, jei nepajusi ryšio su žmogumi. Geriausiu atveju kadras bus techniškai tvarkingas, bet nepasakojantis istorijos. Žiūrėdamas į jį ilgiau neįžvelgsi prasmių, kompozicinių ritmų ar kitų niuansų, kurie kaskart suteikia kadrui daugiau vertės.
Tačiau pajutimas ir ryšys su aplinka neatsiranda savaime. Jiems išugdyti reikia nuolatinių pastangų, laiko, asmeninės brandos ir meilės temai. Jei tema nedomina ar nepaliečia tiesiogiai, į šiuos dalykus žiūrėsi pro pirštus. Bus daug daug lengviau nepastebėti mažų, bet svarbių aplinkos detalių, atrasti sąryšių tarp dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję. Dėl to fotografavimas dažnai tampa tiesiog darbu ar beprasmiu tikslo siekimu. Darosi sunku romantizuoti analizuojamą tematiką, išugdyti jausmą, rasti sąsajų. Juk pačios fotografijos atlikimas yra tik nedidelis ištiso proceso – bendravimo, pažinimo, atradimų ir praradimų – rezultatas. Šiuo procesu reikia mėgautis ir nepamiršti, jog kartais atsitiktinumai, nebijojimas aptikti, būti nustebintam ir tiesiog atsiduoti nuojautai duoda daugiau nei suplanuoti dalykai.
Šitos mintys gimė po ilgų diskusijų apie fotografijos esmę ir reikšmę mums patiems. Savo pamąstymų teisingumu įsitikinome ir leidęsi į trumpą fotografinę ekspediciją po Radviliškio ir Kėdainių rajonų kaimus.
Jau antrus metus iš eilės mes kelioms dienoms išsiruošiame į fotografinę ekspediciją. Dar žiemą ją planuodami leidome sau būti atviriems atradimams, tad šįsyk aplinkybės mus nuvedė į Radviliškio rajoną. Šiek tiek patyrinėję žemėlapį ir pasitarę su kiek daugiau vietoves pažįstančiais draugais, nusprendėme aplankyti keletą kaimų.
Pirmiausia apsilankėme Vadaktuose. Jau kelionės pradžioje Vadaktų kaime su mus lydinčiais dėde Rimantu, Linu ir Greta nuėjome į kaimelio bažnyčią. Greta pristatė mus poniai Jadvygai. Jai 77 metai ir šioje apylinkėje ji yra padėjusi tarnauti 3 kunigams, na, o svarbiausia, kad jau ne vieną dešimtmetį ponia saugo ir puoselėja vieną didžiausių Vadaktų brangenybių – kunigo, tautosakininko ir poeto A. Valantino muziejų. Bendraujant Jadvyga vis surasdavo kokį smulkų darbelį, o jos ryškios akys nuolat spinduliavo šypsena. Nors kuklinosi savo nešventadieniško apsirengimo, ji mielai prisėdo ant svirno nusifotografuoti ir trumpai papasakoti apie bažnyčios grožį ir žmonių gerumą.
Ilgokai pamaklinėję kaimelio žvyrkeliu, pasibeldėme į greta bažnyčios gyvenančios Onos duris. Jai kilo klausimas, kas gi nutiko, kad tiek jaunimo susibūrė į kiemą.
Pradėjus kalbinti 85-metę Oną ir kiek išsklaidžius atsargų nepatiklumą, ji netruko pasidalinti prisiminimais apie praeitį ir šių dienų sunkumus. Tačiau moteris neabejoja, kad gyvenime būta gerokai sudėtingesnių akimirkų ir supranta – gyvenimu reikia džiaugtis čia ir dabar. Tai šiek tiek guodžia ir visi sunkumai kiek nublanksta… Tiesa, Ona Vadaktuose naujakurė. Čia ji iš Vilniaus atsikėlė vos prieš 5 metus. (Trumpam užbėgsime įvykiams už akių ir išduosime, kad grįžę namo ir su pažįstamais pasidalinę keliomis ekspedicijos nuotraukomis negalėjome patikėti atsitiktinai sužinoję, kad ponia Ona mūsų draugės ir kolegės Daivos močiutė. Ne kiekvieną dieną pasitaiko tokių sutapimų ir jie tik dar labiau sustipriną norą būti atviriems netikėtumams).
Pėdinome toliau ir nė nepajutome, kaip užsukome į 76 metų sulaukusio Jono kiemą (kažkas ten mus traukė). Jonas – dailidė, ne vienus namus papuošęs dailiais baldais.
Kiek tolėliau mūsų žvilgsnius prikaustė geraširdė Adelė, kuri, vos mus pamačiusi, pakvietė pasisvečiuoti namuose ir pavaišino ką tik darže nuskintomis braškėmis. Atsidėkodami ant stalo palikome saldainių. Moteris juokavo pati jų nevalgysianti ir negadinsianti dantų, o mieliau paliksianti svečiams, kurių visada taip laukia. Nors Adelė jau peržengusi 76 metų slenkstį ir jos sunkiai beklauso kojos, nebuvo sunku įžvelgti, kiek gyvenimo džiaugsmo slepia jaunatviškos moters akys ir kiek noro bendrauti ir pasakoti gyvenimo istorijas yra jos širdyje. Visa ko geriausio Jums, Adele!
Vadaktuose svečiavomės beveik visą dieną. Sutikome santūrų ir nuoširdų Petrą su kiek įkaušusia, tačiau linksma pačiute Tatjana; pakalbinome kuklią bei draugišką Jolitą, įsikūrusią šalia molinio malūno; taip pat mažąjį Liudą, kurio mama pavaišino mus vėsiu šulinio vandeniu ir, ant popierėlio užrašiusi adresą, įspraudė mums į delnus, tikėdamasi išvysti savo mažylio portretą pašto dėžutėje. Po įspūdžių kupinos dienos grįžome trumpam pailsėti ir sukaupti jėgų.
Ech, kaip malonu rašyti laiškus žmonėms, suteikusiems mums tiek šaunių akimirkų vos per pusdienį!
Antrąją dieną leidomės Kėdainių krašto link, tad visos paieškos vyko atsitiktinai judant keliu Panevėžys–Kėdainiai. Neskubėdami žvalgėmės ir netrukome ant kalno išvysti apgriuvusį dvarelį. Jis, apsuptas tvirtų medžių, ten stovi metų metus.
Patraukėme apsidairyti po apylinkes ir sutikome senyvą moteriškę, kuri mielai papasakojo apie patį dvarą, aplinkinius Krekenavos kraštus ir išskubėjo triūsti į laukus.
Dvaro lange išvydome sėdintį senyvą vyriškį. Pastarasis, vos tik mus pamatęs, nukulniavo į apgriuvusią terasą ir, įsikibęs į ramentus, pasileido žemyn susipažinti bei pabendrauti. Jo vardas, beje, Vytautas.
Vytautui 69 metai. Šiuo namu jis dalinasi su kitais giminaičiais. Tiesa, dvaras yra įrašytas į saugotinų paminklų sąrašą, bet yra kritinės būklės ir neremontuojamas – gyventojai neturi pinigų pastatą renovuoti, o valdžia, deja, tam neskiria lėšų. Vytautas nerimauja dėl pastato tvirtumo, tačiau, kad ir kaip ten būtų, džiaugiasi turėdamas stogą virš galvos.
Vytautas neslepia šypsenos. Jis džiaugiasi mažylėmis anūkėmis. Viena iš jų gyvena čia, tik kitame dvarelio gale, o vyresnėlė, atvykstanti čia praleisti vasaros, Vilniuje.
Palinkėję Vytautui geros dienos leidomės toliau į kelią. Netrukus viename posūkyje išvydome senovinę, gausiai šiltnamiais apsuptą sodybą. Užsukome. Pašnekinome tuo metu sodyboje buvusias Liną ir Livetą. Iš pradžių šeimininkės labai kuklinosi, bet kai pažadėjome atsiųsti nuotraukas ir kiek sušvelninome situaciją pokalbiu apie ūkį ir šiltnamius, pagaliau gavome sutikimą jas įamžinti. Po kelių akimirkų, atbėgus šuneliui, abi moteriškės sukruto, ir buvome teisūs manydami, kad šis yra abiejų numylėtinis.
Nekantraudami judėjome toliau. Norėjome kuo greičiau pasiekti Šlapaberžės kaimelį, kuriame dar pakeliui į Panevėžį, šalia kelio, regėjome mažą suklypusį namuką ir senyvą moteriškę, sėdinčią lauke ant suolelio. Tądien stabtelėjome neilgam, susipažinome su Maryte ir įamžinome jos portretą.
Moters veidas buvo toks įsimintinas ir taip ryškiai paženklintas gyvenimo, kad neabejojome, jog aplankysime ją dar kartą. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Šįkart pasibeldę į Marytės duris išgirdome kvietimą vidun ir draugišką „Sveiki sugrįžę!“ iš jos draugės Reginos lūpų.
Bendraudami užfiksavome keletą akimirkų iš draugių gyvenimo, bet, nenorėdami tapti našta, padėkojome už viešnagę ir pasileidome namo. Atsisveikinę, su Tadu nutarėme, kad čia vertėtų sugrįžti. Taip antroji diena ėjo į pabaigą ir, jausdami malonų nuovargį, patraukėme namų link.
Ši kelionė mums abiem buvo ne tik įdomus laiko praleidimas, bet ir savotiškas išbandymas. Kiekviena pažintis išmokė šio to naujo, suteikė patirties bendraujant ir ieškant to, kas, mūsų akimis, taip vertinga ir svarbu – tikrumo ir nuoširdumo.
Kiekvienas iš sutiktų žmonių turėjo savo istoriją, kuri atsispindėjo jų veiduose, emocijose, neretai ir aplinkos detalėse: Jonui – paparčių krūmas, simbolizuojantis tvirtumą ir tarsi kuriantis rėmus jau ir taip tvirtam jo portretui, Adelei – numylėto ir puoselėjamo daržo varteliai ir švelniai laikoma amžina pagalbininkė lazda. Kiekvienas daiktas – tai dalelė istorijos paties žmogaus, kuris ir suteikia jam prasmę.
Kaip vienas garsiausių pasaulio fotografų Henri Cartier Bressonas kažkada pasakė: ,,Fotografijoje mąstoma tik prieš ir po kadro, o ne nuspaudžiant mygtuką.“ Tad nepamirškime, kad pati fotografija – tik maža dalis istorijos, kurią jūs norite papasakoti. Bendraukite, klauskite, girkite, šypsokitės, juokitės, o kai reikia – išklausykite. Būtent tada jūsų pasakojama istorija įgaus prasmę ir teiks malonumą žiūrovui.
Tapkite mūsų draugais: www.facebook.com/fotoistorijos
