2014, February 19
Autorė: Deimantė Marija Piraitytė
Sveiki. Pirmiausia, manau, prisistatysiu. Esu Deimantė Marija (taip tvirtina mama, nors ir nerado mano gimimo liudijimo) Piraitytė, paauglystę išgyvenanti devyniolikametė, dar žinoma kaip „Žirklerankė“. Apie save labai daug nepasakosiu, nes galėčiau romaną parašyti, tačiau kelis įdomesnius gyvenimo įvykius paminėsiu.
Prieš mažiau nei 10 metų susirgau cukralige. Sužinojus diagnozę buvo visko: šiek tiek klinikinio šoko, šiek tiek reanimacijos ir viena naktis, kuri įstrigo visam gyvenimui. Ši naktis, tikriausiai, mane ir suvienijo su įstaiga, iš kurios siunčiu jums fotoseriją.
Iki dešimtojo gimtadienio liko vos kelios savaitės. Guliu palatoje, vaikų skyriuje. Šalia esančioje lovoje miega mama (visada buvau gan drovus vaikas nepažįstamoje aplinkoje). Tai buvo viena pirmųjų naktų skyriuje. Vėliau šioje vietoje lankiausi milijonus kartų.
Aš ne ligoninėje, aš sapnuoju. Dabar pramerksiu akis ir viskas bus aišku, tikrai būsiu namie, – kaip koks dramos herojus gulėdama mąstau, tačiau atmerkusi akis vis dėlto pamatau tai, ko bijojau – savo palatą. Tai buvo akimirka, kada mano vaikiška galva suprato, jog tai, kas yra , yra tikra. Tai neišvengiamybė ir turiu susitaikyti su tuo, nors net nesu tikra su kuo…
Taip mano gyvenime atsirado cukraligė, geriau žinoma kaip cukrinis diabetas. Žiūrite mano nuotraukų seriją jau iš suaugusiųjų skyriaus. Čia viskas kitaip: čia nelaksto vaikai, čia nežaidžiama kortomis, negirdimas juokas ir įvairiausios šnekos. Seselės čia nusišypso retai, o su ligoniais bendrauja dar rečiau. Tačiau labai norėdamas net ir tokiomis aplinkybėmis gali susikurti namus. Susikūriau šiokį tokį jaukumą ir aš – į savo rankas paėmiau juostinuką Zenit ET. Klasika, tiesa? Anksčiau juostos nebuvau rimtai išbandžiusi, todėl saugojau kadrus lyg paskutinius sausainius.
Fotoserijoje matote vyrą be kojos. Jo vardo neįsiminiau. Jis juokaudavo, pasakodavo, kaip vairuodavo „fūrą“. Šis žmogus – tolimųjų reisų vairuotojas. Su savo „karieta“ apkeliavo Europą, Rusiją ir pan., tačiau maža žaizdelė kojos piršte įšsiplėtė ir buvo diagnozuotas diabetas. Dėl problemos su kraujagyslėmis šis šaunus vyras neteko pusės kojos. Dabar jis nešioja protezą. Man gulint ligoninėje vyrukas minėjo, kad laukia širdies šuntavimo (tikiuosi, kad teisingai parašiau).
Aš visuomet norėjau būti humanistinės, socialinės fotografijos atstovė. Norėjau jį įamžinti, tačiau ilgai kovojau su etikos klausimais – ar padoru, ar gražu, ar galima, ar neįžeisiu… Man padėjo palatoje esančios močiutės. Kol miegojau pietų miego, mano įdėją šios papasakojusios tam ponaičiui. Iš tiesų aš viską girdėjau. Girdėjau ir tai, kad jis sutiko fotografuotis! Keisčiausia tai, kad keli vyrai vėliau taikėsi su manimi pasikalbėti, kad nufotografuočiau ir juos.
Dar matote mano palatos močiulyčių, rakinamos (ironiška) ligoninės koplytėlės, seselių indų ir procedūrų skyriaus fotografijas.
Baigiu.
