2016, May 11
Autorius: Artūras Valiauga
Kiekviena istorija turi pabaigą. Tačiau vienos istorijos pabaiga reiškia kitos istorijos pradžią, kurioje pasakotojo nuožiūra ar pagal pasakojimo taisyklių reglamentą nelieka „nereikšmingų“ detalių ir ignoruojamos istoriją menkinančios aplinkybės. Yra posakis: „ignoravimas – dorybė“. Nors labiausiai intriguojančiomis tampa buitinės smulkmenos, leidžiančios klausytojui pasijusti tos istorijos subjektyvaus ir asmeninio patyrimo dalimi.
Rūmai išauga juos pastačiusius žmones. Juose sukaupti „turtai“ tampa nebyliais tautos tapatumo istorijos liūdininkais.
Šio amžiaus globalėjančioje Europoje politinę ir ekonominę galią ženklinę rūmai netenka pirminės funkcijos atskiriančios sava nuo svetimo, privatų nuo viešo. Titulai ir turtas sukauptas pradedant vergvaldyste ir sėkminga prekyba bei pramonės plėtra kolonijose kilmingiesiems leido valdyti didžiulį nekilnojamą turtą ir sukaupti jame daug kultūros ir meno vertybių. Ilgais šimtmečiais tai buvo uždari elito kultūros centrai.
Šiandieną konstitucinėje monarchijoje rūmai virsta finansine našta jų paveldėtojams. Dvarai ir pilys kaip tautos ir šiandienos pilietinės visuomenės tapatumo dalis paversti vieša erdve tampa nacionalinio pasitikėjimo vieta, kur tolima ir privati istorija gali tapti sava nacionalinio pasididžiavimo ir išskirtinumo dalimi ir tautos šlovingos praeities bei asmeninio orumo išraiška.
Rūmai ir šiandien reikalauja jiems tarnaujančių piliečių kasdienio triūso ir ištikimybės.
Tags: Artūras Valiauga, dvaras, fotoserija, National Trust, šiaurė, socialinis, Velsas
