2012, November 21
Autoriai: Darius Chmieliauskas ir Tadas Kazakevičius
Fotografija populiarėja nenusakomu greičiu. Mūsų didelė ir plati bendruomenė yra sukaupusi daug žinių ir įgūdžių. Todėl mes galime įamžinti tai, ko galbūt neberasime vis labiau modernėjančioje, metropolitiškoje visuomenėje, – ir tai yra neįkainojama. Vienas lietuvių fotografijos klasikų netgi tvirtai pabrėžė, kad prasidėjus ligotai žmonių paranojai – fotografijai, nebeliko nieko vertingo įamžinti. Mūsų miestai tapo supanašėjusiais metropolitiškais veidrodiniais objektais, kuriuose vaikšto neįkvepiantys ir tarsi vandens lašai panašūs individai, pilni tokių pat liguistų tiesų ir įsitikinimų.
Bet argi kas galėtų įrodyti, kad nebeliko vietų, kur natūralumas ir paprastumas yra kasdienybė, kur basos kojos ir besišypsantys veidai yra tokie pat, kaip ir prieš penkis dešimtmečius? Ir iš tiesų, fotografuoti yra ką, tiesiog ne visi prisitaiko prie kintančių sąlygų ir naujų iššūkių. Vienas tokių dalykų – mūsų senieji kaimai ir jų žmonės.
Kalbame ne apie kolūkinio planavimo kaimus, kuriuose veši plytiniai namai ir ištisos gatvės nusėtos „alytukais“, o apie tikrus, autentiškus ir unikalius kaimus, kuriuose pasijunti lyg laiko mašina grįžęs daugelį metų atgal. Vieną iš jų neseniai aplankėme ir mes. Taigi susipažinkite – Šilėnai. Vos per keletą kilometrų nuo sostinės Pilaitės rajono nutolęs Šilėnų bažnytkaimis, kuriame vasara vis dar basa, nerūpestinga ir taip mielai murzina. Šilėnų kaimas – vienintelis Neries regioninio parko teritorijoje esantis etnokultūrinis draustinis. Rašytiniuose šaltiniuose kaimelis minimas jau nuo 1500-ųjų. Kaimelio puošmena yra maža, medinė Švč. Mergelės Marijos bažnytėlė, kurioje kiekvieną sekmadienį vyksta gausiai lankomos mišios, o šalia teka nors ir mažytis, tačiau garsus savo legendomis apie stebuklingus išgijimus šaltinis. Kaimelyje gyvena ne tik senoliai, bet ir jaunesnės šeimos, kurių basakojai vaikai džiaugiasi tikra vaikyste. Tad ši fotoapybraiža yra apie linksmus ir draugiškus kaimelio vaikus.
Tik atvykus į Šilėnus, mus pasitiko draugiškas šunelis, vardu Čarlikas. Apėję šį nedidelį kaimelį, pamatėme ir vietinius gyventojus, kurie su gausia šeimyna šnekučiavosi namo prieangyje.
Jie mus sutiko itin draugiškai. Įpratę matyti turistus, čia nuolat užsukančius aplankyti piliakalnio ar stebuklingo šaltinio, šeimininkai domėjosi mūsų kelionės tikslu ir patys pasakojo, ką vertėtų pamatyti. Vis dėlto labiausiai tądien mus pakerėjo nenuoramos basakojai vaikai. Nuolat besišypsantys ir atviri naujiems įspūdžiams jie skubėjo vedžioti mus po jau matytus, bet vis dar įdomius kiemelius, nenuilsdami dūko, klausinėjo visokių smulkmenų ir varžėsi vienas su kitu dėl mūsų dėmesio.
Nejučia praradome laiko nuovoką. Apėmė jausmas, kad grįžome į praeitį, ir tik mažos detalės išduodavo, kad nieko panašaus nenutiko. Vaikai noriai pozavo prieš objektyvus. Netrukus taip įsijautė, kad nusiaubė kaimynės išmylėtą žydintį krūmą, o vėliau, pasičiupę rąstagalį, pradėjo mosikuotis aplink, kas mus nejuokais privertė pristabdyti linksmybes. Ech, ta vaikystė!
Vaikai sparčiai dorojo ledus, mes su šeimininkais vaišinomės kava ir šnekučiavomės, kai netikėtai tarsi iš kibiro pasipylė lietus. Pasitaškę balose, buvome pakviesti į svečius, kur žiūrėjome šeimininko nuotraukas ir toliau bendravome nors ir ne erdvioje, tačiau vaikų klegesio kupinoje ir jaukioje pirkioje.
Lietui aprimus ir saulei jau keliaujant vakarop, išlindome laukan padūkti. Kas tikrinosi pieninius dantukus, kas karstėsi ant verandos, o kas matavo, ar tilptų į statinę. Visi turėjo ką veikti, o mes toliau kliksėjome savo fotoaparatais. Atėjus laikui atsisveikinti, sustojome dar vienam kadrui prie senų vartų ir, atsiminę visą nuotaikingą dieną, draugiškai nusišypsojome.
Po kelių savaičių aplankiau juos vėl. Deja, šįkart jau vienas. Nuvežiau jiems pažadėtų nuotraukų. Buvau sutiktas kaip tikras draugas. Vaikai vis teiravosi, kur „padėjau“ Tadą, o gavę lauktuvių buvo be galo laimingi, kad ištesėjau duotą pažadą – atvežiau nuotraukas – prisiminimą apie šiltą ir nuotaikingą vasaros savaitgalį, kuris ir mums, ir jiems įsimins ilgam. O jus, žiūrovus, galbūt paskatins įamžinti kitas nuostabias vietas ir jau kitus, tačiau tokius pat nuotaikingus herojus.
Ačiū.
Tapkite mūsų draugais: www.facebook.com/fotoistorijos
