2014, January 22
Autorius: Darius Chmieliauskas
Mūsų visuomenėje nemaža dalis neįgalių žmonių yra palikti užribyje. Taip visiems patogiau. Patogu buvo ir man, kol nesulaukiau „Lietuvos neįgaliųjų forumo“ pasiūlymo įamžinti šių žmonių gyvenimo tam skirtuose pensionuose.
Šie pensionai dabar vadinami tiesiog socialinės globos namais. Anksčiau man čia būti neteko. Pirmųjų vizitų įspūdžiai buvo slogūs: kurį laiką klaidžiojau ilgais šios įstaigos koridoriais, prasilenkdavau su žmonėmis, neskubiai judančiais be konkretaus tikslo, atsainiai žiūrinčiais televizorių ar tiesiog tuščiu žvilgsniu žvelgiančiais į niekur. Vieni manęs nė nepastebėjo, kiti – nepatikliai dirsčiojo. Man jie pasirodė tarsi įstrigę kitoje erdvėje ir tiesiog dreifuojantys pasroviui, gyvenantys nelaisvėje, bet patys to nesuvokiantys.
Savo prigimtimi pensiono erdvė jo gyventojams yra svetima, nes čia šie žmonės pateko vadovaujantis „defektyvių individų izoliavimo principu”. „Kitokių” mūsų visuomenė matyti tiesiog nepageidauja ir instinktyviai stengiasi atsikratyti ir nepastebėti visko, kas nemalonu. Mūsų požiūris į neįgalius žmones ir nenoras imtis atsakomybės už savo bendruomenės narius atima iš šių žmonių bet kokią viltį adaptuotis ir, nors gerokai mažesne dalimi, tapti visaverčiais visuomenės nariais. Būtent todėl visi tokio pobūdžio globos namai yra mūsų neatsakingumo monumentas, stovintis ant tvirtų netolerancijos pamatų. Kartkartėmis į globos namus patenka taip namuose „nugloboti” žmonės, kad jie neturi beveik jokių socialinių įgūdžių ir bijo aplinkinių. Izoliacijoje nuo išorinio pasaulio jie yra prabuvę ne vienerius metus, tad bet kurio pensiono, kaip įstaigos, „kaltė” šioje situacijoje yra nebent ta, kad juose prižiūrimi žmonės negali ugdyti tinkamų jau pirminėje aplinkoje prarastų ar neišugdytų socialinių gebėjimų. Taip gyvendami šie žmonės neišmoksta padaryti to, ką mes kas dieną darome nė nesusimąstydami. Paprasta maisto ruoša jiems yra didžiulis iššūkis. Net norėdami pensiono gyventojai vargu ar lengvai prisitaikytų prie mums įprastų gyvenimo sąlygų. Taip bet kokia reintegracijos viltis palengva išnyksta – su laiku pensiono gyventojai „į laisvę” nebenori patys.
Dėl visuomenės požiūrio į neįgalumą visa pagalba izoliacijoje nors ir atrodo kilni, tėra fasadas, slepiantis esminę tokios sistemos ydą. Tai tik iliuzija, tikrų tikriausia socialinė atskirtis, paremta žmogaus teisių neigimu. Čia žmogaus tapatumo užuomazgos atskiestos didelėmis vaistų dozėmis. Čia už žmogų priimami esminiai sprendimai ir nesuteikiama galimybė tapti pilnaverte visuomenės dalimi. Žmogaus tapatumas čia labiau menamas lyg silpnas atspindys lange.
Vardan teisybės privalu papasakoti, kad pats pensionas, kuriame lankiausi, yra puikiai įrengtas. Jame dirba kvalifikuoti darbuotojai. Pensiono gyventojai turi galimybę lankyti įvairius užsiėmimus, sportuoti ar užsiimti kita veikla.
