2014, May 26
Autorius: Artūras Valiauga
Laikas, kurio nebuvo
Baltijos jūra mums dar neseniai (sovietmečiu) buvo tarsi pasaulio pabaiga. Tai buvo bekraštė erdvė, siautėjančio vandens stichija, žymėjusi anapusybę ir tobulai, galutinai atskyrusi rytinės pakrantės gyventojus nuo „kapitalistinio rojaus“. Dabar jūros įvaizdis radikaliai pasikeitė. Tiesa, žiūrint nuo mūsų smėlėto kranto, ji tebetraukia savo pavojinga nežinomybe, tebeplauna kasdienybės apnašas, grąžindama mus į būties pradžią, bet kartu ji tapo protu aprėpiama ir įveikiama. Iš lėktuvo jūra atrodo lyg žydro vandens sklidinas dubuo, kuriame plaukioja žaisliniai laiveliai. Baltijos jūra dabar turi du krantus. Ir jau įsivaizduojame, kaip tas kitas krantas atrodo, kad jis iš esmės panašus į šį: nejaukus šiaurietiškas klimatas, didelės šilumos kainos, džeržgiantis metalas, žuvies kvapai, užterštas vanduo ir užsiėmę žmonės, vargiai beturintys laiko pažvelgti į jūrą.
Tačiau tarp krantų gyvenimas kitoks. Būtent tai ir atrado fotografas Artūras Valiauga, vieną žiemos mėnesį paplaukiojęs keltais, išbandęs visus maršrutus tarp Talino ir Helsinkio, Rygos ir Stokholmo ir iš savo pastebėjimų sukūręs ciklą 2007 m. Baltijos fotografijos meno trienalei „Ars Baltica“. Keltuose fotografas iš stebėtojo neišvengiamai virsdavo dalyviu, turėdavo pats patirti gyvenimą tarp krantų. Kad žmonės leistųsi fotografuojami, reikėjo bendrauti, klausytis vieno ar kito kranto istorijų. Taip besiklausant paaiškėjo, kad keltų keleiviai nėra tiesiog minia. Juos galima sugrupuoti pagal kelionės tikslus ir profesijas. Štai Baltijos šalių gyventojai plaukia į Vakarus tikėdamiesi užsidirbti, jie plaukia palikę šeimas, draugus, namus – šiek tiek abejingai, nieko ypatingo nesitikėdami. O suomiai ar švedai plaukia į Baltijos šalių miestus pasilinksminti, jų laukia malonumai, pigus alkoholis, – išsidūkę jie grįš namo. Yra dar ir žvejai bei sunkvežimių vairuotojai. Pastarieji keltuose ilsisi ir tą laiką išnaudoja smagiems pokalbiams, juokui, bendrumui. Ir, žinoma, keltų darbuotojai – barmenai, virėjai, valytojai, jūreiviai ir kapitonas; jiems buvimas jūroje nėra ypatingas – tik kasdienybė. Visus šiuos skirtingus žmones trumpam sujungia nedidelė sausumos ir žemiškų patogumų erdvė tamsioje, šaltoje ir grėsmingoje jūroje. Būsenos laikinumas lemia tai, kad keleiviai ne itin trokšta susipažinti vieni su kitais – plūduriuoja lyg atskiros salos. Fotografas yra keistas personažas šiame darbus nusimetusių keleivių susibūrime. Jis nepriklauso nė vienai grupei, jis plaukia todėl, kad nori stebėti, pajusti jų gyvenimus, užfiksuoti emocijas, kito kranto laukimą. „Pagalvojau, kad istorijos, pasakojamos vidury naktinės jūros, yra tikresnės už patį gyvenimą“, – sako jis. Fotografo tikslas – ne pasiekti kitą krantą, bet pasilikti tarp krantų.
Fotografavimą jūroje veikia specifinės sąlygos. Plaukiant iš pietinių krantų į šiaurinius, labai keisdavosi temperatūra – kartais nuo 10 laipsnių šalčio ji šokteldavo iki dešimties šilumos. Anot fotografo, „kartais atrodė, kad kamera tuoj apledės. Bet kokiai aparatūrai tokie temperatūros svyravimai yra nelengvas išbandymas. O dar drėgmė!“ Todėl jis nusprendė fotografuoti ne šiais laikais įprastu skaitmeniniu, bet plačiajuosčiu mechaniniu fotoaparatu „Mamiya“, – jūra privertė grįžti į fotografijos praeitį. Aplinkybės keičia ir pačias fotografijas. Štai ir naktinis plaukiojimas – tamsoje išlaikymas turi būti ilgesnis, todėl norint, kad vaizdas būtų ryškus, reikėtų fotoaparatą pritvirtinti prie stovo. Bet tai pakeistų fotografavimo situaciją – fotografo ir „objekto“ santykis taptų formalus. Todėl norėdamas kuo nepastebimiau įsiterpti į gyvenimą kelte, nepažeisti jo natūralios tėkmės, fotografas atsisakė stovo, kartu paaukodamas ryškumą. Jūra banguoja, ranka sujuda ir kontūrai suminkštėja, – kadre atsispaudžia laikas, darbo procesas, fotoaparato, lyg gyvo organizmo, peršalimai ir perkaitimai.[1]
Taip vizualumas padeda pajusti gyvenimą jūroje. Baltijos jūra dabar jungia krantus, ne tik skiria. Ji yra „komunikacijos priemonė“, bet viena lėčiausių. Ją perskristi galima per mažiau nei valandą, bet ją perplaukti nusprendę žmonės kelionėje praleidžia apie septyniolika valandų, leisdami laiką baruose. Priversti sustoti ir nieko nedaryti, šie žmonės tiesiog būna tuštumoje, atsipalaidavę nuo minties ir tikslo, patys sau. Dėl to jie šiek tiek suvienodėja – juos sieja tarpinėms erdvėms būdingas, nejudrumo būsenose „naudojamas“ žvilgsnis, kuris yra šiek tiek nefokusuotas, sustojęs tarp realybės ir minties. Tapatybės išsitrina, veidas tampa abstrakčiu žmogaus ženklu – be prisiminimų, be namų, be minčių, be jausmų, be savybių. Tik kartais akyse žybteli atpažinimas, švysteli nuotaikos pėdsakas. Žmonės nuobodžiauja, laukdami kelionės pabaigos. Būdamas šalia jų fotografas sumontavo krantų, kuriuos jie paliko ir kurių link plaukia, vaizdus. Abu krantai atrodo labai panašiai, beveik susilieja į vieną – jūra, laivai, žiburiai, debesuotas dangus, krematoriumo kaminas. Vizualiai šie krantai niekuo neypatingi, tokius galima rasti bet kur. Krantų vaizdai primena, kad ilga kelionė jūra nieko nepakeis, tarsi jos niekada ir nebuvo. Išplaukęs į jūrą ir ten praleidęs septyniolika valandų, randi tą patį.
Dabarties pasaulyje, kur vertinamas greitis, tokia sustabdyta ir betikslė būsena yra keista. Į ją patekusio Valiaugos fotografijos išryškina lėtumo grožį, kurio ilgėjosi Milanas Kundera: „Kodėl išnyko lėtumo džiaugsmas? Ak, kur jie dingo, tie anų laikų dykinėtojai? Kur jie dabar, tie tingūs liaudies dainų herojai, tie bastūnai, kurie šlaistosi nuo malūno prie malūno ir miega po žvaigždėmis? Ar jie išnyko su laukų takeliais, pievomis ir proskynomis, tai yra su visa gamta? Čekų priežodis jų nerūpestingą tingumą apibūdina tokia metafora: jie žiūri į Dievo langus.“[2] Štai ką reiškia tie žvilgsniai.
Šis ciklas skiriasi nuo to, ką Artūras Valiauga paprastai fotografuoja (Savaitė trunka aštuonias dienas, Užėjau pas Stepą, kalbėjomės apie gyvenimą, Tylusis identitetas). Jis mėgsta atrasti erdves, kuriose įsispaudusios žmonių asmenybės ir istorijos. Jos įrašytos ne tik daiktuose kaip ženkluose, bet ir erdvės patamsiuose, jos tobulame kvadrate ar ištęstoje juostoje, tapybiškoje atmosferoje, kuri, regis, išlieka ta pati visada. Fotografijų sekas Valiauga konstruoja taip, kad kiltų užsibuvimo, akies judėjimo įspūdis. Atrodo, kad jis pamažu fiksuoja kiekvieną judesį, atverdamas būtį erdvėje: jis apeina aplink, apsisuka, šiek tiek pakeičia žiūros kampą, žvilgteli kitur, priartėja ir nueina, tarsi būtų čia amžiams įstrigęs, atkirstas nuo visų „kitur“. Taigi Valiaugos kuriamose erdvėse laikas visada būna sulėtėjęs. Todėl ženklų kupinos Valiaugos fotografijos, užfiksavusios žmonių tarpusavio santykių tirštumą, sukuria gilų buvimo ne dabarties globalaus pasaulio laike jausmą. Ženkluose galima perskaityti ne tik asmeninę patirtį ir socialinių santykių audinį, bet ir materialių daiktų kontūrus tirpdančią būtį.
Tačiau būnant „Tarp krantų“ ženklų nedaug. Keltu plaukiantys žmonės yra atsidūrę svetimoje, anoniminėje erdvėje. Kelto interjeras susilieja su daugybe panašių matytų erdvių, jis neatkreipia dėmesio į save, tyliai akompanuoja kelionės susimąstymui. Tik vienur kitur matomos metalo lakšto sukniedijimo siūlės liudija pramoninę erdvės prigimtį, tik šalia įmontuoti jūros vaizdai primena, kad čia laivas. Ir žmonės lieka anonimai. Kartais fotografas nurodo jų profesijas: statybininkas, dokininkas, žvejys. Tačiau dažniausiai tegalime tik spėlioti apie jų socialinę padėtį ir praeitį iš drabužių, iš bereikšmių veidų, pozos miegant ant grindų. Nors kai kuriose fotografijose užfiksuotas judėjimas, gyvenimas čia sustojęs – visi (p)laukia. Tai gyvenimas iškritus iš laiko.
Būdami ilgą laiką tarp krantų, keleiviai atsitraukia nuo profesijų, namų, reikalų ir grįžta į nulinį egzistencijos tašką. Fotografijos siūlo su jais susitikti, kol krantas jų dar nesugrąžino į vis greičiau besisukantį kasdienybės ratą. Galima sakyti, Valiauga nufotografavo gyvenimą tarpe, apie kurį rašė Alfonsas Andriuškevičius – mėgavimąsi buvimu nei viename, nei kitame krante, išgyvenant paties perėjimo proceso grožį: „man regis, kad pats didžiausias (vadinasi, šiuo atveju ir ilgiausias) tarpas kiekvieno žmogaus gyvenime yra pats jo gyvenimas.“[3] Reikalai ir darbai, karštligiškas judėjimas sukuria iliuziją, kad gyvenimas yra be krantų, tarsi jis nebūtų tik tarpas. Fotografuodamas ilgą buvimą tarp krantų, užfiksuodamas tuos lėtumo, nieko nedarymo momentus, plūduriuojant visatos tamsoje, Valiauga siūlo pažvelgti į gyvenimą kaip tokį laikiną tarpą. Todėl frazė „užmušinėti laiką“ čia atgauna prasmę – apie tai nesusimąsčius kelte praleistas laikas yra laikas, kurio nebuvo.
[1] http://www.efoto.lt/zurnalas_foto/arturas_valiauga_tarp_krantu
[2] Milan Kundera, „Lėtumas“, vertė Pranas Bieliauskas, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. ??.
[3] Alfonsas Andriuškevičius, „Rašymas dūmais“, Vilnius: Apostrofa, 2004, p. 99.
