2013, January 11
Autorius: Vladimiras Ivanovas
Žiema. Lietuva, Širvintų rajonas. Medilių kaimas. Vienkiemis.
Turbūt daugelis turi giminaičių ar tiesiog pažįstamų žmonių, kurie vis dar gyvena kaime. Ne paslaptis, kad tie, kas čia gyvena, augina vištas, kiaules ar laiko karvę. Gyvuliai, kaip žinia, auginami ne dėl grožio, o tam, kad atsidurtų ant valgytojų stalo. Toks gyvenimo etapas kartojasi šimtmečius. Juk reikia kažkaip žmoniją išsimaitinti!
Vieną ankstyvą žiemos rytą atvažiavau pas ponią Reginą Medilių kaime. Ją pažįstu jau kelerius metus. Ji miestietė, tačiau prieš kurį laiką prarado darbą, todėl grįžo į savo gimtinę.
Dviejų kilomentrų kelias iki Reginos namo, kurį man teko įveikti, buvo visiškai apsnigtas. Tačiau tai nesutrukdė, nes siekiau užsibrėžto ir aiškaus kelionės tikslo – užfiksuoti tą akimirką, kai bus pjaunama kiaulė. Iš vaikystės prisimenu, kad mano senelį, kuris dirbo gamykloje, dažnai kviesdavo į kaimą skersti kiaulių. Po vienos tokios kelionės jis gavo rankos traumą, todėl šiuo amatu daugaiu nesivertė. Pasitaikius progai nusprendžiau dalyvauti šiame trumpame procese.
Kuomet atvykau, pas Reginą jau svečiavosi sūnus ir kaimynas iš gretimo kaimo. Pasirodo, kad Reginos šeimoje nėra nieko, kas galėtų paskersti kiaulę, tad skerdiko („Rezniku“ ten vadinamo) funkciją atlieka kaimynas. Tą akimirką supratau, kad ir mano senelis ilgus metus buvo „Reznikas“, žmogus, kuris padėdavo žmonėms per skerstuves. Visos procedūros nuo A iki Z nepasakosiu, o pabandysiu jums tai parodyti vaizdais.
