2012, November 20
Autorius: Darius Chmieliauskas
Socialinės problemos neatrodo skaudžios kol matome jas iš toli, sekdami skaičių kitimą statistikoje. Tačiau reikia tik priartėti prie žmonių, išgirsti ir pamatyti kaip jie gyvena iš arti. Tada viskas atrodo kitaip.
Janą sutikau apleistoje pionierių stovykloje, kur nušiurusiame namuke be elektros ir vandens jis nedrąsiai atidarė duris. Nesulaukęs 20-ies neteko tėvų ir brolio, dabar 15 metų gyvena be darbo ir namų, paskutinius pora – be kojos. Vis dar tikisi atsitiesti, bet jau nekovingai ir be didelių vilčių, kad kažkas jam dar gali padėti. Neretai tvardydamas ašaras ji klausia manęs: “O ką jam daryti?” Net žinodamas, kad nesu kaltas dėl jo likimo jaučiuosi nejaukiai.
Bendravau su Janu pusmetį, lankiau jį slaugos ligoninėje žiemą, kur jis glaudėsi nuo šalčio. Stebėjau kaip mokosi vaikščioti su kojos protezu, kaip tvardosi prisimindamas artimuosius ir gailisi negalėdamas aplankyti jų kapų. Tikėjausi, kad pakilęs iš invalido vežimėlio jis įgaus pasitikėjimo ir pasistengs išlipti iš duobės. Deja, teko nusivilti. Ilgi bedarbystės metai ir izoliacija nuo visuomenės padarė savo. Šiuo metu jis tebesiglaudžia nakvynės namuose nė nebandydamas pakeisti savo situacijos, o aš tebelankau jį.
Šia serija noriu atkreipti dėmesį į socialines problemas. Nereikia, kad pradėtumėte gailėti ar nekęsti geriančiųjų, benamių ar kitų visuomenės marginalų. Mano tikslas, kad nors trumpam susimąstytumėt apie tuos, kuriems pasisekė mažiau nei jums. Tik tiek.
Tapkite mūsų draugais: www.facebook.com/fotoistorijos
