2013, December 5
Autorius: Tadas Kazakevičius
Tikriausiai kiekvienam mūsų išgirdus žodžius “Nidos Žvejai” vaizduotėje iškyla senovinis vaizdinys, kuriame senieji kuršiai savo medinėmis valtelėmis iriasi į Kuršių marias ar Baltijos jūrą užmesti tinklus. Deja, šie vaizdai likę jau tik atmintyje ar senosiose fotografijose. Nors šiandien šis darbas gal ir nebe toks romantiškas, kaip anksčiau, tačiau ne ką mažiau įtraukiantis savo unikaliu jausmu ir nuotaika.
Šią vasarą į Kuršių marias kartu su Nidos žvejais patraukiau ir aš. Laive susipažinau su Laimiu, Almantu ir kitais žvejais, kasryt besikeliančiais vos saulei pakilus, o jai nusileidžiant vėl grįžtančiais į marias užmesti per dieną išdžiūvusius tinklus ir gaudykles. Neretam iš mūsų, ši specialybė atrodo išties romatiška, tačiau žvejyba – šių vyriškių kasdienybė, kuri nevisad džiugina. Vanduo atšalus orams gelia sąnarius, o ir laimikis nevisad toks, kokio tikėtąsi. O ką jau bešnekėti apie tai, kad visos didžiosios žuvys kažkodėl plaukioja už Kaliningrado srities ribos.
Tačiau kartu su žvejais ilgos valandos neprailgsta. Pokalbiai ir prisiminimai apie žvejybą, didžiulius laimikius, naujas žvejybos taisykles noromis nenoromis sudomina ir įtraukia. Taip ir nepajauti, kai laivūgalis pasiekia jau popietinėje saulėje paskedusį uostą.
