2015, March 25
Autorė: Monika Požerskytė
Cirkas kaip kūrybinė industrija nėra plačiai dokumentuota, tačiau jo istorijos raida, kaip ir kino, teatro bei kitų medijų yra neatsiejama nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių, geopolitinių rodiklių, kuriuos įtakojo kintantis pasaulio žemėlapis, emigracija, technologinė pažanga.
Cirkas kaip versli inovacija susiformavo 18 a. antroje pusėjė Anglijoje ir turėjo aiškų tikslą – pramogą. Nors cirko ištakų ieškoma Senovės Romoje, tačiau jungtis tarp „moderniojo“ cirko ir romėnų cirko – tėra sąvoka circle, lotynų ir anglų kalbose reiškianti apskritimą. Romos imperijoje cirkas buvo siejamas su karo ir didvyriškumo propagavimu, o naujasis – humaniškas, skirtas teigiamoms žmogaus emocijoms.
Philip Atley – vadinamasis cirko tėvas – 1782 m. pirmasis pavartojo cirko sąvoką apibūdinti smėlio areną Londone (po atviru dangumi), kurioje rengdavo dresuotų žirgų pasirodymus liaudžiai. Pastarieji džiugino keletą metų, kol Astley sumąstė į pramogą įtraukti muzikantų, šokėjų, kt. pasirodymus. Į parankę kibo ir mokiniai, ir konkurentai, kurie ilgai nelaukdami įkūrė cirkus Paryžiuje, JAV (Filadelfijoje), Kanadoje (Montrealyje), netgi Sankt Peterburge, karališkuosiuose Jekaterinos dvaro rūmuose. Publikai reikalaujant patogumo, cirko vaidnimai buvo perkelti į laikinos konstrukcijos medinius statinius - apskritas cirko arenas.
19 a. pr. cirko idėja jau buvo plačiai pasklidusi Europoje ir kituose žemynuose. JAV cirkas įgavo savitą formą; amerikiečiai pirmieji išrado cirko palapinės mobilumą, ėmėsi gastrolių, į programą įtraukė egzotiškus žvėris ir žmonių su keistenybėmis pasirodymus. Nuo 1872 m. amerikietiškas cirkas išaugo iki cirko komplekso, kurį sudarė 6 – 7 tentai, skirti pasirodymams. Tuo tarpu Europoje vyravo cirko kaip šeimos verslo tradicija. Nauja Olimpinių žaidynių eros pradžia lėmė liaudies susidomėjimą fiziniu aktyvumu, o tai – akrobatų, gimtastų suklestėjimą cirke. Didžiausią piką cirkas pasiekė tarpukariu. Tuo metu susikūrė Maskvos cirko mokykla, kuris nuo 1950 m. iki pat 8 – 9 deš. darė pasauliui didžiausią įtaką tiek metodologine, tiek technologine prasme. 20 a. pab. cirkas patiria nuosmukį ir 21 a. kardinaliai pakeičia savo krytpį: cirkas – tai menas.
Lietuvoje cirko apraiškų būta liaudies žaidimuose ir šventėse. Nuo 19 a. pr. cirkas pastebimas Kaune, Vilniuje. 20 a. pr. žinomi pirmieji pasaulinio garso cirko artistai, kilę iš Lietuvos. Apie 1929 m. buvo įkurtas pirmasis profesionalus lietuviškas cirkas „Aušra“. Prasidėjus II Pasauliniam karui cirko trupės nutraukė savo veiklą. Sovietmečiu profesionalius lietuviško cirko artistus vienijo koletyvas „Vilnius“, priklausęs SSRS cirko tinklui „Sojuzgoscirk“. Atkūrus šalies nepriklausomybę, buvęs „Vilniaus“ cirko artistas Petras Variakojis įkūrė „Baltijos cirką“ – pirmą savarankišką profesionalų cirką Lietuvoje, kuris siekia nacionalinio cirko statuso.
Šių dienų cirkas nebe versli pramoga, o filosofinių, estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma, kurioje kaip ir anksčiau apstu dramatizmo, patoso, istorijos, folkloro, egzotinės kultūros, transcendentinių reiškinių, tačiau svarbesni prigimtiniai dalykai. Pastebėti cirko savitumą reikia tam tikro nusiteikimo. Šiandien svarbiau savo darbais pasakyti ką nors aktualaus ir originalaus apie aplinkinį pasaulį, o ne tik išreikšti savo, kaip kūrėjo, asmenybę. Dėl šių priežasčių cirkas kaip šiuolaikinio atlikimo meno forma yra nukonkuruojama kitų kultūrinių procesų.
Štai fotomenininkė Monika Požerskytė nusprendė fiksuoti nykstančią cirko tradiciją Lietuvoje. Savo projekte POST CIRCLE ji siekia fotografuojamųjų asmenybę apibūdinti ne tik per jų pačių išvaizdą, laikyseną ir gestus, bet ir per aplinką, kurioje jie gyvena, kasdienius darbus, ir, nesutrikdant natūralios gyvenimo tėkmės, įprastos cirko žmonių veiklos, kadruose įamžinti savitai poetiškus, emociškai paveikius psichologinius portretus.
„POST CIRCLE idėja gimė aplankius Ąžuolyno meškučių cirką jų sezoninių gastrolių Lietuvoje metu. Didelį įspūdį paliko ne to vakaro parengtasis šou numeris, bet cirko teritorijoje sutiktas materialinis ir dvasinis skurdumas, juntamas arenoje, dekoracijose, žiūrovui nepažintame klajokliško gyvenimo būdo kasdienybėje, šeimų kolektyviniame darbe.“ – pasakojo Monika. 2014 m. pavasarį fotografė užmezgė ryšį su šio cirko artistais ir įamžino pirmuosius POST CIRCLE kadrus, kuriuose – retos profesijos kultūra ir sociumas.
