2018, March 5
1990-aisiais po penkiasdiešimties metų Sovietų Sąjungoje, Lietuva buvo pirmoji šalis išsilaisvinusi iš geležinės uždangos ir paskelbusi save nepriklausoma ir savarankiška šalimi. Per kelis ateinančius metus likusios 14 respublikų taipogi tapo nepriklausomomis taip padariusios galą didžiausiai Sovietinei sistemai pasaulyje. Tačiau ilgas priespaudos laikotarpis vienaip ar kitaip įtakojo Lietuvos istoriją ir nacionalinį identitetą, jos resursus, ekonominę sistemą bei žmones.
Nuo 2004-ųjų metų Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, o 2015 metais buvo įvestas ir Euras, kuris tapo nacionaline valiuta. Taip Lietuva tapo 19-ta Eurozonos šalimi. Lietuva sparčiai užmarštyje palieka savo sovietinę praeitį bei yra pastovaus keitimosi procese. Tačiau dėl lygiagrečiai vykstančių atsijungimo ir naujo prisirišimo procesų Lietuva, kaip ir kitos posovietinės šalys, yra savo identiteto ir politinio vaidmens paieškose.
2015 metų Rugsėjo mėnesį aplankiau Lietuvą pirmąjį kartą. Atvykau neturėdamas jokių konkrečių planų ar aiškiaus vaizdo, kaip ši pabaltijo šalis turėtų atrodyti (juk ji visa turi beveik tiek pat gyventojų kaip ir Berlynas). Dabar atsimenu Lietuvą kaip šalį, kurioje gausu laukinių obelų. Tuzinai mažų obuoliukų, kabančių ant nuo svorio nusvirusių šakų. Aš atsimenu ją ramią ir atsipalaidavusią. Gatvės ten neperpildytos, o žmonės neskuba ir skiria laiko užmegsti nuoširdžiam pokalbiui. Mane labiausiai domino „čia ir dabar“ faktorius ir kaip Lietuva, kaip posovietinė šalis save mano dabartinės Europos atžvilgiu. Kokias žymes paliko praeitis ir kokią rolę šios šalies ateičiai prisiima Europos Sąjunga.
Ieškodamas situacijų, kuriose įžvelgčiau dabartinės Lietuvos jausmą ar vaikščiodamas po Kauno ir Vilniaus gatves pajusdavau, kad taip ilgai lauktas „tas“ momentas dar tik ateityje. Tai yra tarsi jau nebemiegančio, tačiau vis dar klaidžiojančio sapnuose ir besivartančio nuo vieno ant kito šono žmogaus jausmas, kuris laukia pirmųjų saulės spindulių, kad jie grąžintų šilumą ir nudažytų viską vaiskiomis spalvomis, kurios aušros metu buvo vis dar pilkos.
Mane aplanko jausmas, kad Lietuva būtent dabar išgyvena pasikeitimo etapą. Šaliai regint savo ateitį ir ekonomiškai progresuojant preitis tampa našta. Net P. Hartley patartė sako “Praeitis yra svečia šalis; ten jie visai kitaip gyvena”. Lietuva ypač sparčiai modernizuojama, ypač naujuosiuose miestų centruose. Kad ir Vilniuje, kur nesustodami dygsta ekonominės klasės butai ir komerciniai pastatai. Tai yra simbolis, kad šalis nenumaldomai virsta kapitalistine. Tačiau praeitis taip pat puikiai matoma. Čia vis dar pilna medinukų, o periferiniai rajonai pilni sovietiniu laikotarpiu pastatytų blokinių namų.
Fotografinio ciklo pavadinimas “Rytas dar neišaušo” yra pasiskolintas iš Lietuviškų folklorinių dainų, kurios, mano manymu, ir formuoja Lietuviško identiteto pagrindą. Lietuviai negali nedainuoti. Juk net “Dainuojanti revoliucija” yra žinoma būtent dėl Baltijos šalių pasipriešinimo 1987 – 1991 metais, kurios metu beginkliai Lietuviai, Latviai ir Estai taip kovojo prieš Sovietinę okupaciją.
Tags: fotografinis ciklas, Lietuva, Morning has not dawned yet, Norman Behrendt, Rytas dar neišaušo, series, Vokietija
